Praeityje garsus futbolininkas, ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Benjaminas Zelkevičius prisimena, kad prieš kelis dešimtmečius „Žalgirio“ futbolininkai sezoną pradėdavo aikštėje, kurią dengdavo ne minkšta žolės paklotė, bet storas sniego sluoksnis.
„Stadione vykdavo Sovietų Sąjungos futbolo čempionatas – aukščiausio lygio varžybos, mat Sąjungos komandos visada būdavo tarp lyderių, laimėdavo Europos taurę. Prieš pirmąsias sezono rungtynes būdavo pasitelkiama net kariuomenė. Kareiviai dirbdavo dieną naktį, kad nuo sniego išvalytų aikštę: plušėdavo ir su kastuvais, ir su kibirais“, – pasakojo B.Zelkevičius.
Prieš pirmąsias sezono rungtynes būdavo pasitelkiama net kariuomenė. Kareiviai dirbdavo dieną naktį, kad nuo sniego išvalytų aikštę.
Prieš pat rungtynes futbolininkai irgi padėdavo kariškiams: „Pasidarbuodavo kastuvais apšilimui, tarsi padėkodami, ir eidavo ruoštis mačui. Pirmos dvejos rungtynės visada vykdavo purve. Tiesa, nepamenu, ar šviežiai pasnigdavo balandį kaip dabar, ar tiesiog žieminis sniegas ilgai neištirpdavo“, – svarstė treneris.
Sėja niekur nepabėgs
Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Saulius Stirna prisimena metų, kai sėją žemdirbiai pradėdavo tik pačioje balandžio pabaigoje.
„Aš, kaip ūkininkas, iš patirties galiu pasakyti taip: kuo pavasaris vėlyvesnis, tuo geriau. Po ankstyvo pavasario smarkios šalnos pasipila gegužės pabaigoje ar net birželio pradžioje. O kai pavasaris vėlyvas, gamta tolydžio sušyla ir vėliau nekrečia šunybių“, – savo pastebėjimais dalijosi S.Stirna.
Kiek metų ūkininkauja, jis nebesuskaičiuoja. „Jau ir pražilau“, – šyptelėjo ūkininkas ir užtikrino, kad vėluojantis pavasaris neturėtų gąsdinti – gal net išeis į naudą.
„Visus tas sniegas baugina visai be reikalo. Saulė vis stipresnė ir tikrai atliks savo darbą – temperatūra kasdien vis kils, nepabėgs tie darbai. Kas iš to, kai pradedame sėją balandžio 5-ąją, o po to dviems savaitėms tenka sustoti, nes orai subjūra – tai pasninga, tai šlapdriba“, – kalbėjo S.Stirna.
Vaikosi ne orų, bet nuolaidų
Vestuvių planuotoja Diana Sugintienė kasmet turi klientų, amžinos priesaikos žodžius tariančių būtent balandį. Tiesa, vienai svarbiausių gyvenimo švenčių poros dažniausiai renkasi balandžio antrąją pusę – tada gamta jau tiesiog sprogsta, kasdien dažosi vis naujomis spalvomis, žaluma būna šviežiausia ir sodriausia.
Šiemet šventę būsimiems jaunavedžiams D.Sugintienė organizuoja balandžio 27-ąją. Kaip ramina klientus, su nerimu stebinčius permainingas meteorologines prognozes?
„Balta spalva puošia vestuves, juk balta – vestuvių spalva – šyptelėjo D.Sugintienė. – Oras, žinoma, svarbu, tačiau tie, kurie planuoja vestuves balandį, labiau žiūri į kainas. Geros nuolaidos nustelbia nerimą dėl oro.“
Oras, žinoma, svarbu, tačiau tie, kurie planuoja vestuves balandį, labiau žiūri į kainas.
Vestuvių organizavimo versle D.Sugintienė sukasi 13 metų. „Tiesą sakant, neprisimenu tokio atšiauraus balandžio“, – pastebėjo pašnekovė.
Rekordinis „Snaigės“ sezonas
Klimatologai pažymi, kad paskutinį kartą tiek sniego balandį turėjome 1996 metais. Žiema tuomet prasidėjo lapkričio mėnesį, o baigėsi balandžio pabaigoje. Sniego dangos storis siekė 80–90 cm. Tai buvo labai arti absoliutaus sniego dangos rekordo šiuo metų laiku, kuris buvo pasiektas 1931 metais (94 cm).
„Snaigės“ slidinėjimo žygius Vilniuje rengiantis Algimantas Jucevičius šį sezoną irgi vadina rekordiniu.
„Iki šių metų paskutinė diena, kai susirinkome į žygį, buvo balandžio 9-oji. Šiemet sezono uždarymą planuojame balandžio 21-ąją: žygį organizuosiu šį ir dar kitą savaitgalį“, – užtikrino A.Jucevičius.
Jis įsitikinęs, kad sniego tikrai užteks dar porai savaičių: „Šalia Vilniaus yra tokia anomalinė vieta: reikia važiuoti Minsko plentu 20 km ir pasukti pagal nuorodą „Senasalis 10 km“. Ten yra Barsukynės kalnas: jau ketvirti metai iki balandžio slidinėjame ten. Tiesa, paskutiniai slidinėjimai ankstesniais metais būdavo vargingi, o praėjusį savaitgalį ten buvo 50–80 cm sniego: joks lietus ar saulė jo nenuplikins. Tokio vėlyvo pavasario kaip šiemet tikrai neprisimenu, nors žygius organizuoju jau 40 metų“, – įspūdžiais dalijosi A.Jucevičius.
Pavasaris su vėjais ateina
Istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas pažymėjo, kad ir XVII, ir XVIII amžiai, vertinant klimato sąlygas, buvo atšiaurūs.
„1781 metais išsiveržė vienas ugnikalnis. Po šio įvykio prasidėjo labai ilga žiema. Tais metais netgi Anglijoje buvo labai daug sniego“, – pasakojo E.Saviščevas.
Istoriniuose šaltiniuose E.Saviščevas aptiko faktą, kad 1610 metais sniego būta net gegužės pabaigoje. Tiesa, ne dabartinėje Lietuvos teritorijoje: „Ši detalė užfiksuota pasakojant, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Karūnos kariuomenės stovėjo prie Smolensko.“
Rašoma, kad sausio gale pražysdavo žibutės. Bet yra buvę ir taip, kad paukščių lizdus užsnigdavo ir maži paukščiukai sušaldavo.
Remdamasis istoriografiniais šaltiniais, etnologas Libertas Klimka atkreipė dėmesį, kad XV–XVI a. yra buvę taip, jog Baltijos jūra užšaldavo ir dar ilgai pavasarį ją kaustydavo ledas.
„Mūsų klimatas permainingas, jūrinis, todėl anomalijų į vieną ar į kitą pusę dažnai pasitaikydavo. Tarkime, rašoma, kad sausio gale pražysdavo žibutės. Bet yra buvę ir taip, kad paukščių lizdus užsnigdavo ir maži paukščiukai sušaldavo“, – pasakojo L.Klimka.
Balandis nuo senų laikų vadinamas apgaulingu mėnesiu, kuris pats nežino, ko nori.
„Skirtingais metais balandį fiksuojamas net 20 laipsnių skirtumas. Dėl smarkių temperatūrų svyravimų susidaro vėjas, todėl sakoma, kad pavasaris vėjais ateina“, – aiškino etnologas.
Jis prisiminė, kad maždaug prieš 50 metų, dar būdamas studentas, balandžio pabaigoje fotografavo apsnigtus medžių lapus: „Jie jau buvo gerokai paaugę, o sniego iškrito net keli centimetrai: atrodė įspūdingai, bandžiau nufotografuoti, bet anuomet nuotraukos tik juodai baltos išeidavo.“
Klimatas LDK laikais
Artūras Dubonis, LDKistorija.lt
Po švelnaus klimato etapo prasidėjęs atšalimas buvo vienas ryškiausių pastarųjų dviejų tūkstantmečių klimato kaitos istorijoje. Vidutinės metinės temperatūros kritimas, prasidėjęs XIV a. ir trukęs iki XIX a. antros pusės, vadinamas „mažuoju ledynmečiu“. Lietuvos ir kaimyninių kraštų istorijos šaltiniai XIV a. liudija buvus šešiolika šaltų žiemų – maždaug tiek pat, kiek XIII a. Dauguma jų pasitaikė 1305–1311 m.
Ypač didelio ir vėlyvo (gegužės 25 d.) potvynio būta 1382 m. Vokiečių ordino didžiojo magistro heroldas Vygandas Marburgietis kronikoje rašė, kad tų metų žiema buvo šalta ir snieginga, o potvynis apsunkino kryžiuočių žygį Lietuvoje: su vargu keldavosi net per menkiausią upelį.
J.Dlugošas savo „Istorijoje“ apie nepalankias Lietuvos klimato sąlygas parašė taiklią vėsių vasarų XV a. antros pusės charakteristiką: „Tik du mėnesius (…) kiek labiau jaučiama vasara, (…) žmonės suvalo dar nepribrendusius javus ir, netinkamai džiovindami prie ugnies, dirbtiniu būdu suteikę jiems gražią spalvą, subrandina.“
