Būna, kad spalį pražysta kaštonai, o būna, kaip dabar, kad balandį dar vis gausiai sninga, ir naktimis temperatūra krinta iki 10 laipsnių šalčio. Būna, kad per Kalėdas lyja lietus, o per Velykas, kaip šiemet, pavasariu visai nekvepia, o kiek akis aprėpia – vien balti snieguoti laukai. Pavasarinis potvynis, atrodo, bus didelis, bet gerokai pavėlavęs, nes turi prasidėti tik kitą savaitę, nors įprastas metas – kovo pabaiga. Klimatologai ne tik kalba apie šylantį klimatą visame pasaulyje, bet ir užsimena, kad Lietuvoje gali nelikti sąlygų auginti įprastas daržoves – bulves, burokus, o kylantis Baltijos vanduo gali pasiglemžti mūsų paplūdimius. Dar daugiau, ateityje namus mums gali tekti statyti galvojant ne kaip juos šildyti, o kaip vėsinti.
Apie klimato atšilimą, kaitą ir orų anomalijas Nemira Pumprickaitė „Savaitės“ studijoje kalbėjosi su VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėju, profesoriumi Arūnu Bukančiu.
– Jei klimatas šyla, tai kodėl žiema tęsiasi septynis mėnesius?
– Pirmiausia, pasistengsiu paaiškinti, kas yra klimato atšilimas ir kas yra klimato kaita. Klimato atšilimu mes vadiname nuolatinę temperatūros kilimo tendenciją, pavyzdžiui, per 100 ar per 1000 metų. O klimato kaita yra daug platesnė sąvoka. Ji aprėpia ir ekstremalių klimato reiškinių pasikartojimą, ledo, sniego dangų išplitimą. Taigi klimato kaita inkorporuoja ir klimato atšilimą. Klimato kaita gali būti tik atšilimo atributas arba padarinys. Šalta žiema jokiu būdu negali būti traktuojama nei kaip atšilimas, nei kaip kažkoks kitoks klimato pasikeitimas. Tai yra vienkartinis reiškinys, trukęs kad ir keletą mėnesių. Taip, ši žiema buvo gana ilga, šaltoka, bet ji jokiu būdu neleidžia mums daryti išvadų apie klimato atšalimą.
– Ar tai, kad snigti pradėjo spalį, o balandį dar visur balta, t. y. tai, jog žiema, užuot užtrukusi tris mėnesius, negali baigtis septintą, galima laikyti anomalija?
– Be abejo, tai yra orų anomalija. Kadangi sniego danga Lietuvoje nutirpsta vidutiniškai kovo antrąjį dešimtadienį, galima sakyti, kad ji vėluoja apie 20–21 dieną, ypatingai Rytų Lietuvoje. Ir dar vienas labai svarbus dalykas – sniego dangos storis. Rytų Lietuvoje ji yra rekordiškai stora – 30–40 centimetrų ir dar balandžio pradžioje. Ir tai, be abejo, yra tikra orų anomalija.
– Ši orų anomalija šiemet buvo pastebėta ne tik Lietuvoje?
– Sniegu užvertė ir Vidurio Europą, ir Ukrainą, ir Baltarusiją, ir Vakarų Europos šalis – Vokietiją, netgi Čekiją. Sniego danga Europoje stūksojo iki kovo pabaigos – tai irgi anomalus reiškinys. Vakarų Europoje tokių reiškinių pasitaiko vieną ar du kartus per 100 metų.
Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje labai dažnos sausros.
– Ar galima teigti, kad anomalių klimato reiškinių Lietuvoje daugėja?
– Pasaulyje – taip, daugėja. Lietuvoje – kai kurių reiškinių taip pat daugėja. Pirmiausia, noriu paminėti karščio bangas. Yra tokie laikotarpiai, dienos, kai temperatūra pakyla virš 30 laipsnių. Tokių dienų dabar per vasarą pasitaiko iki 10, netgi iki 14. Tai yra 2–3 kartus daugiau nei XX amžiuje.
Antras reiškinys – per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje labai dažnos sausros.
Dar galėčiau paminėti viesulus. Jų dažnumas irgi yra padidėjęs. Jie ėmė reikštis netgi rugsėjo pradžioje, kas yra visiškai neįprastas reiškinys.
Na, ir žinoma staigūs temperatūrų šuoliai. Prisiminkime, kaip prieš Kalėdas temperatūra iš minusinės staigiai pakilo į pliusinę. Vasarą taip pat būna didelės temperatūros amplitudės – iš 15 laipsnių staigiai pakyla į 30 laipsnių.
Tokios orų anomalijos leidžia daryti preliminarias išvadas, kad ir Lietuvos klimato ekstremalumas didėja.
– Lietuvos klimatą tyrinėjate nuo senų laikų. Ar galima teigti, kad jis labai pakito?
– Viduramžiais – XIV–XVII amžiais – buvo gana vėsus laikotarpis. Buvo dažnos šaltos žiemos, vėsios vasaros, nederlingi metai. Ypač šaltas laikotarpis buvo iki pat XIX amžiaus pabaigos. Po to prasidėjo temperatūros kilimas. XX amžiaus 3 – 4 dešimtmetis garsėja daugelio prisimenamomis karštomis, vadinamomis „smetoniškomis“ vasaromis. Jos buvo kur kas karštesnės už XX amžiaus pabaigos vasaras. Dabar vėl mes įžengėme į laikotarpį, kai vasaros dažniausiai pasitaiko karštos, staigiai kyla jų temperatūra.
Galima pasakyti, kad temperatūrų svyravimai buvo būdingi visą laiką, bet dabar pastebime tendencingą metinės temperatūros kilimą, kurio greičiai yra nepaprastai dideli, jų analogų mes kol kas klimato istorijoje neturime – visgi 0,8 laipsnio per 100 metų yra labai daug.
– Už viso šito „stovi“ žmogus?
-Deja, kitų kaltininkų mes nerandame.
– Ar matote kokią nors šios vasaros tendenciją?
– Ko gera galiu paminėti keletą klimatologinių tendencijų, būdingų pastarųjų dešimtmečių vasaroms. Labai išaugo kritulių kiekio anomalijos ir skirtumai. Išaugo jų amplitudė: pastaraisiais dešimtmečiais pasitaiko ir labai stiprių sausrų, ir labai lietingų vasarų. Būna labai karštų periodų su 30–35 laipsnių temperatūra. Nė kiek ne rečiau pasitaiko ir vadinamosios atvėsos, kai temperatūra vidurdienį pakyla vos iki 17 laipsnių. Čia mes nieko nepakeisime. Nereikia tikėtis, kad klimatui šylant, bus nuolat šilta žiema arba nuolat šiltas pavasaris. Dėl mūsų geografinės padėties išliks ekstremalumas.
– Profesoriau, ačiū už pokalbį.
