Apie tai – žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su Vilniaus universiteto profesoriumi, klimatologu Arūnu Bukančiu, Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėju Selemonu Paltanavičiumi ir Žemės ūkio rūmų viceprezidentu Sigitu Dimaičiu.
– Profesoriau Bukanti, kas darosi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip ten atsirado arktinis sūkurys ?
– Pradžios reikėtų ieškoti ne Amerikoje, Europoje, o ties pusiauju. Šiuo metu buvo labai stipri vakarinė stratosferinių vėjų fazė, ji deformavo arktinį stratosferinį sūkurį, kuris skilo į dvi dalis. Branduolys nuslinko į Šiaurės Ameriką, kita dalis – į Sibiro pusę. Šiuose branduoliuose ėmė koncentruotis šaltis. Mes esame tarpe – čia yra labai galingas šilumos gūbrys. Tokia deformuota cirkuliacija nulėmė ir labai dideles temperatūros anomalijas.
– Kas yra arktinis sūkurys?
– Jis susidaro kiekvieną žiemą, tai žemo slėgio sritis, kurioje oro srautai sukasi prieš laikrodžio rodyklę, juose temperatūra krenta labai žemai. 25–30 kilometrų aukštyje būna net iki 100 laipsnių šalčio. Kur jis pasislenka, ten ir koncentruojasi šalčio branduoliai. Šiemet susidariusi situacija yra susijusi ir su ledo tirpimu, ir su sparčiu atšilimu, nes visi procesai dabar pasislinko arčiau Šiaurės ašigalio. Į Šiaurę prasiveržia šiltas oras, o piečiau skverbiasi šaltis.
– Arktinio sūkurio skilimas į kelis branduolius yra dažnas reiškinys?
– Tai nėra labai retas ir ypatingas reiškinys. Svarbu tik tai, kaip jis lokalizuojasi, nes šalčio branduoliai gali nuslysti ir į Europą, taip atsitiko praėjusią žiemą. Kas 3–4 metus tokių procesų būna. Ne išimtis ir Jungtinių Valstijų vidurys. Čikagoje įprasta, kad spaudžia ir 20 laipsnių šaltis. Tiesa, šią žiemą čia užfiksuota ekstremali temperatūra.
– Kad Lietuvoje nėra žiemos, o Jungtinėse Valstijas stingdo šaltis yra susiję?
– Taip. Lietuvai, galima sakyti, šalčio neliko, šiluma atėjo iki poliarinio rato ir iki Šiaurės Rytų Europos. Tačiau situacija jau keičiasi, sekmadienį prasidės vakarinės pernašos blokavimas, todėl pas mus jau bus šalčiau.
– Pone S. Paltanavičiau, kas dabar vyksta gamtoje? Matome, kad Lietuvoje žydi žibutės, dygsta grybai... Kas dar stebina?
– Neįmanoma neišgirsti paukščių, jie gieda! Pavyzdžiui, zylių patinėliai gieda pavasarines giesmes. Ventės rage, Nemuno deltoje pilna neišskridusių paukščių.
Stebina tai, kad Ventės rage galime pamatyti pilkąsias pečialindas – mažus paukščiukus, kurie kažkodėl neišskrido, liko daug vandens paukščių. Prieš 100 metų nebuvo įmanoma, kad paukščiai liktų žiemoti. Dabar pastebime, kad vis dažniau ir vis daugiau paukščių rūšių neišskrenda. Tai įvyksta ne tik dėl gamtos reiškinių.
Pavyzdžiui, gulbės žiemoja prie neužšąlančių vandens telkinių. Reiškiniai, kuriuos minėjo profesorius A. Bukantis, nėra retenybė. Pavarčiau savo 30 metų senumo užrašus ir radau, kad žiemos viduryje žibutės žydėjo ir prieš 25 metus. Žmonėms gali kilti klausimų, ar besikartojančios šiltos žiemos turės pasekmių laukinei gamtai? Galiu nuraminti, kad, pavyzdžiui, trys žinduolių rūšys – kiškiai, šermuonėliai ir žebenkštys dar lapkritį tapo balti ir pasiruošė žiemai. Gyvūnų rūšys paklūsta susiformavusiam biologiniam ciklui. Deja, neišskridusiems pavieniams paukščiukams nepasisekė. Jie žus, nes savo rūšiai jie tapo lyg ir nereikalingi.
– Pone S. Dimaiti, ar pavasarį primenanti žiema nepridarys žalos žemės ūkiui?
– Kol kas žiemkenčiai atrodo labai gražiai. Tačiau yra pavojus, kad net ir paspaudus šalčiams nespės žūti įvairūs kenkėjai ir parazitai. Jeigu 20 laipsnių ir didesnis šaltis laikysis kelias dienas, gali žūti ir kai kurie augalai. Labai svarbu, kad pasnigtų, tada augalams nebūtų pavojinga. Tačiau yra ir kita bėda – augalai gali iššusti po sniegu, jei dirva įšalusi. Iššutimo pavojus didesnis sunkesnėse, molingose dirvose.
– Profesoriau A. Bukanti, Jūs sakėte, kad pokyčiai yra susiję su globaliais, ilgalaikiais reiškiniais, pavyzdžiui, ledynų tirpimu. Ar galima sakyti, kad anomalijų, neįprastų reiškinių ateityje bus vis daugiau?
– Taip. Išbalansuota klimato sistema, kuri egzistuoja jau nuo XX amžiaus vidurio, sudaro sąlygas didėti klimato ekstremalumui. Kalbu ne tik apie didžiulius šalčius ir šilumą žiemą, yra ir kitų anomalių, intensyvių reiškinių. Turiu galvoje ne tik sezoniškumo poslinkius, bet ir neįprastas karščio bangas. Nustatyta, kad Australijoje buvo karščiausia vasara. Tos anomalijos ne tik intensyvėja, jos apima vis didesnę teritoriją, pasireiškia neįprastu laiku.
Pavyzdžiui, viesulai. Jų sezonas Lietuvoje prasitęsė nuo gegužės iki rugsėjo, nors tai yra vidurvasario reiškinys. Vokietijoje jau balandį yra fiksuojami pirmieji viesulai. Tai rodo, kad ekstremalumo yra visuose procesuose – ir atmosferoje, ir vandenyne, ir ledynų dangoje. Prieš dvejus metus buvo užfiksuotas Arkties vandenyno ledo dangos minimumas, nutirpo pusė ledo, tai yra dvigubai daugiau, negu turėtų nutirpti.
– Ką tai rodo?
– Ledo tirpimas daro įtaką visam šilumos balansui, kadangi tirpstantis ledas atlaisvina vandenį, vanduo sugeria daugiau energijos, o įšilęs vanduo ją atiduoda atmosferai, dėl to darosi aktyvesnė aukštuminė frontinė zona virš Šiaurės Atlanto. Ir šiomis dienomis formavosi galingi ciklonai, kurie lemia anomalią temperatūrą.
– Pone A. Bukanti, suprantu, kad vykstant tokiems reiškiniams, keičiantis orams ir žemės ūkis turi prie to taikytis. Galbūt ir Lietuvoje jau reikia kalbėti apie kitas žemės ūkio kultūras?
– Be abejo. Lietuvoje beveik kiekviena žiema pasižymi nepastoviu sniego dangos režimu. Ji tai nutirpsta, tai vėl susidaro net po kelis kartus. Tas pats ir su pašalu, todėl susidaro grėsmė žiemojančioms žemės ūkio kultūroms. Jos pasidaro jautrios, atnaujina vegetaciją. Į tai jau reikia atsižvelgti.
– Ūkininkai naudoja sėklas, pritaikytas mūsų kraštui. Jas naudojant, rizikos, apie kurias kalbėjo profesorius, mažėja.
– Pone S. Paltanavičiau, ar yra pastebimų pokyčių dėl klimato kitimo gamtoje?
– Gamtoje šie procesai retesni ir lėtesni. Tačiau traukimąsi į Šiaurę mes pastebime. Paprastas pavyzdys: šiandien mes nesistebime pamatę pilkąjį kiškį, tačiau prieš tūkstantį metų jo pas mus nebuvo, buvo baltasis kiškis. Dabar baltasis kiškis Lietuvoje retas, jis jau nukeliavo į Šiaurę.
Tas pats ir su baltąja kurapka, dabar Lietuvoje ji jau išnykusi, jos paplitimo riba pasistūmėjo apie 600 kilometrų į Šiaurę. Kita vertus, labai šiltos ir vėjuotos vasaros taip pat daro įtaką gamtai, ypač vabzdžių, voragyvių plitimui.
Pavyzdžiui, per pastaruosius 15 metų Lietuvoje labai paplito vapsvavoris iš Viduržemio jūros regiono. Anksčiau Lietuvoje vapsvavoris buvo retenybė. Atsiranda ir kitų sunkiai paaiškinamų proveržių. Pavyzdžiui, pernai vasarą stebino aibės grambuolių. Tai pavadinčiau jų bandymu plisti, užimti kitą ekologinę nišą. Gamtoje visą laiką vyksta kūryba ir kova, kokios rūšys vyraus.
