Iš žiemos visada tikimės... žiemos: šalčio ir sniego. O dabar – labiausiai sniego, kuris kada nors galėtų virsti vandeniu, nes jo kaip trūko, taip ir tebetrūksta.
Pirmasis žiemos bandymas, trukęs visą sausį, sniego atseikėjo, bet per mažai. Jis taip ir išliko lyg pūkas, todėl palijus pradingo per rekordiškai trumpą laiką. Svarbiausia – iš jo gavosi taip mažai vandens, kad jo beveik neteko nei ežerams, nei upeliams.
Žinoma – šioks toks vandens pritekėjimas buvo ir yra. Kol kas dar labai menkas garavimas, be to – žemė įšalusi ir vietoje vanduo nesusigeria, vadinasi – kur tik gali tekėti, nubėga į upelius.
Neris, kurią šaltis jau buvo sukaustęs, vėl srūva, ledo (daug kur jo storis apie 25 centimetrus) luistai upės vingiuose sunešti ant kranto. Tačiau kol kas upės lygis visai nepakilo arba to šiaip sau, be matuoklio, nenustatysi.
Į Nerį, kaip ir į visas kitas didžiąsias upes, vandens atneša iš pašalių subėgantys upeliai. Kaip atrodo jie? Štai netoli Grigiškių giliu slėniu atšniokščia Saidė. Prie jos dabar reikia apsilankyti, nes tokią leduos garmančią upelę pamatysi ne visada. Tačiau ledas pakibęs aukštai (jokiu būdu nebandykite ant jo lipti), o vanduo teka giliai, prie paties upeliuko dugno. Atrodė, to vandens bus perteklius, jis veršis ant ledo viršaus – kur ten...
Panaši, tik gal daug ramesnė ir visai nevandeninga Bražuolė, atskubanti nuo Trakų ir pakeliui surenkanti ne vieno ežero vandenį. Dešiniajame krante labai įspūdinga Dūkšta, kuri po sniego tirpsmo paprastai tampa tikra kalnų upe.
Šią trumpą akimirką išnaudoja ekstremalaus kalnų vandens sporto mėgėjai. Tačiau dabar vargu ar jų baidarės praplauks pro akmenis. Ne ką veržlesnė ir nuo kalvų per miškus Nerin krintanti Čekonė, kuri pavasarį paprastai pavirsta bauginančia kalnų upe. Matyt, sniego buvo per mažai...
Kaip gyvūnai sutinka atsilaisvinančius, nors ir labai nevandeningus upeliukus? Neryje toli nuo Vilniaus pasklidę ne tik didžiosios antys, didieji dančiasnapiai, bet ir gulbių nebylių poros. Gali būti, kad dabar gulbės vis dažniau skris žvalgybon patikrinti, ar neatsivėrė jų ežerai.
Mažesniuose Neries intakuose po ledu esančiose ertmėse puikiai jaučiasi kanadinės audinės, o seklesnėse akmenuotose vietose – vandeniniai strazdai. Tiesa, šią žiemą iš šiaurės jų atskrido nedaug, o ankstyvas žiemos atoslūgis gali pašaukti juos kelionėn atgal.
Su tokiu vandens „kraičiu“, kokį paliko pirmoji šių metų žiema, pavasario dar negalima laukti. Visiems įdomu – ar bus dar viena tikra žiema? Artimiausiomis dienomis jos nematyti. Tačiau vasaris dar turi laiko, žiema gali sugrįžti net ir kovą. Taigi – nors ir nelabai jos laukdami, galime tikėtis, kad ji dar ateis, pašaldys ir būtinai atseikės tiek sniego, kad suputotų pavasario upeliai, prisipildytų ežerai ir pelkės.
