Pati žiemos pabaiga atseikėjo sniegelio. Kaip gamtininkai ir sakė, tas žiemiškų orų sugrįžimas buvo, bet švelnus, be šalčių. O pūgai susukti sniego neužteko – tik vandeniui. Tirpsmo vanduo susigėrė į žemę, nusroveno į upeliukus. Kol kas drėgmės vis dar trūksta, tad svarbus ir brangus kiekvienas lašas.
Sniego buvo tikrai ne visur. Todėl šiemet neįvyko vilkų apskaita. Jai būtų pakakę nors dešimties snieguotų dienų – per tiek laiko būtų atsiradęs baltas takas, kuriame gerai matyti žvėrių pėdos. Vilkų vestuvės baigiasi, jie taps slapesni, mažiau pastebimi, todėl be sniego, galinčio užrašyti jų pėdsakus, apie vilkus nesužinosime nieko.
Labai vangios šių metų lapių vestuvės. O gal ne jos pačios tokios, o lapių populiacija išretėjusi.
Medžiotojai iki kovo pradžios skaičiuoja šernus: ištikus afrikiniam kiaulių marui, jų populiacijai kyla grėsmė. Ir ne tik jai – bet ir naminėms kiaulėms. Taigi problemas galima spręsti tik žinant, kiek šernų turime ir kiek suregistravome ligos židinių.
Vasarį mažai regėjome giedros ir saulės. Gal todėl ir nepastebėjome kranklių vestuvių ir gražiausių jūrinių erelių skrydžių. Dabar šie paukščiai užimti namų reikalais – tvarko lizdus. Jų nebaido net ant lizdo krašto iškrintantis sniegelis. Ten, minkštai išklotoje gūžtoje, kranklienė jau peri savo kiaušinius. Jūriniai ereliai dar neskubės, tačiau kovo pradžioje tokie džiaugsmai ir rūpesčiai užklups ir juos.
Šiandien jau galime atsigręžti į žiemą. Dar neišėjusi, ji jau paliko savo pėdsaką. Mes tikrai nepamiršome švelnaus gruodžio, visai žiemiško sausio ir sumišusio, lyg nežinančio, kaip elgtis ir ką daryti, vasario. Galbūt dar anksti kalbėti apie tokios banguotos žiemos pasekmes. Būtų keista, kad jų nebūtų. Tada lyg ir žiema nebūtų žiema.
Jau dabar galima žvalgytis po sodus, darželius. Ar nepažeisti jūsų vaismedžiai, ar ne per daug išbrinko, o išbrinkę nesušalo žiediniai pumpurai... Antrosios vasario pusės atsargios temperatūros lyg ir sulaikė nuo skubėjimo, tačiau ar to pakako, sužinosime vėliau, pavasarį, tik pumpurams sprogstant.
Čia pat – kovas. O kol kas mūsų mintyse – Knygų mugė Vilniuje. Apsilankykite, o gal ten rasite knygų apie gamtą. Jų niekada nebūna daug. Jų tiesiog negali būti per daug!
