Diena ilgesnė daugiau nei valanda, jau pavasariškai gieda zylės ir mes abejojame, ar matomos žiemiškos dienos nebus paskutinės šią žiemą. Ir gamtoje, ir mūsų kalbose vis dažniau – ne žiema, o pavasaris.
Tačiau barsukas skelbia Pusiaužiemį. Ir ne tik skelbia, šiandien jis turi išpranašauti, kokia būsianti antroji žiemos pusė. Beje – dar sugrįžkime prie tos „antros“ pusės.
Kadangi Lietuvoje žiema dažniausiai trukdavo iki kovo galo, o kartais nusitęsdavo iki balandžio vidurio, sausio 25-ąją švęsti žiemos vidurį buvo logiška. Taigi – logika išliko, o žiemos nėra. Barsukui tai visai nesvarbu. Jis nuo rudens miega savo urve ir šiandien atsibus atlikti svarbios misijos.
Kaip ten yra su tuo gyvūnų žiemos miegu, kuris iš esmės yra ne miegojimas, o įmygis, nes gyvūnai ilgus mėnesius nesimaitindami, gulėdami ramybės būsenos, išlieka gyvi?
Logika išliko, o žiemos nėra. Barsukui tai visai nesvarbu. Jis nuo rudens miega savo urve ir šiandien atsibus atlikti svarbią misiją.
Tai – ne jų tingumas, ne apsileidimas – tiesiog, kai kurie žinduoliai negalėtų išgyventi be sezoninio, tik tam tikru metų laiku randamo maisto. Jiems, žinoma, pavojingas šaltis ir ypač – gilus sniegas.
Tiesa, mūsų platumose tikruoju žiemos miegu įminga labai nedaug gyvūnų – ežiai, miegapelės, sicistos, šikšnosparniai. Jūs, žinoma, pridėtumėte mešką, barsuką ir mangutą. Tačiau jie, nors ir snaudžia žiemą, nėra „tikrieji“miegotojai. Kuo gi jie skiriasi?
Kaip jau minėta, žiemos įmygis yra vienintelis būdas išlikti šaltuoju ir ypač – alkanuoju metu. Mūsų platumose tokių gyvūnų nedaug, kur kas jų daugiau stepių, Azijos dykumų ir kalnų zonose.
Ten tokiu miegu, rudenį sukaupę pakankamai daug riebalų, įminga starai, šokliai, švilpikai – iš viso apie 40 rūšių. Mūsų krašte iš registruotų 16 šikšnosparnių rūšių tik mažoji dalis lieka žiemoti ir miega pakibę žemyn galvomis rūsiuose, požemiuose.
Miegapelės ir sicistos keliauja į gilius požemius, urvus. Ežiai rudenį įsirengia guolius po kelmais, neretai – žmonių pastatuose po šienu, po malkomis.
Tikrasis žinduolių įmygis – ypatinga jų fiziologinė būsena, kai nukrinta kūno temperatūra, sulėtėja širdies ritmas ir kvėpavimas. Štai ežio kūno temperatūra miegant nuo įprastos 33–35 laipsnių nukrinta iki 1,8–4, šikšnosparnių nuo 38 laipsnių iki 1–2, miegapelių nuo įprastos 36–38 laipsnių nukrinta iki 3–4.
Ežys paprastai kvėpuoja apie 50 kartų per minutę, miegodamas vos 4–5 kartus, šikšnosparniai įprastai kvėpuoja 96 kartus, miegodami 5–6. Labai sulėtėja miegančių žinduolių širdies ritmas: ežio nuo 128–210 kartų per minutę nukrinta iki 2-12 kartų, šikšnosparnio nuo įprasto 350–400 kartų iki 5–20, miegapelės nuo įprasto 450 kartų ritmas nukrinta iki 35 kartų per minutę.
Šiems gyvūnams pabusti žiemą tolygu žūčiai, jų pabudimas iš įmygio stadijos vyksta labai iš lėto, kartu su aplinkos oro temperatūros pokyčiais.
Paklausite – o kur čia yra barsukas? Juk jis taip pat miega... Taip, jis miega, bet jo, kaip ir rudosios meškos ir tuo labiau – manguto, įmygis „netikras“. Tiriant buvo nustatyta, kad barsuko kūno temperatūra jam miegant nekinta (lieka ta pati, kaip ir vasarą – apie 37 laipsnius), o kada panorėjęs jis gali pabusti ir sugrįžęs į urvą miegoti toliau.
Ežio kūno temperatūra miegant nuo įprastos 33–35 laipsnių nukrinta iki 1,8–4, šikšnosparnių nuo 38 laipsnių iki 1–2, miegapelių nuo įprastos 36-38 laipsnių nukrinta iki 3–4.
Pusiaužiemio dieną barsukas, sako, visada prabunda ir iš urvo išlenda apsižvalgyti. Jam nuo seno skirta labai svarbi užduotis – nuspręsti, kokia būsianti likusi žiemos pusė.
Žmonės tikėjo, kad nuo rudens barsukas miega gulėdamas ant vieno šono, taigi – Pusiaužiemį jis turi „verstis“. Jeigu išlindęs barsukas nemato saulės ir savo šešėlio, grįžta į urvą ir gulasi ant to paties šono: žiemos nedaug belikę, nedera vargintis. Jei giedra, šviečia saulė ir barsukas pamato savo šešėlį, jis grįžęs gulasi ant kito šono – miegoti teks dar ilgai, žiema užtruks.
Ar tikrai taip įvyks? Jei kas nors žinote barsuko urvą ir galite ten palaukti visą Pusiaužiemio dieną, tuo įsitikinkite patys. Visi kiti gali patys stebėti – yra šešėliai ar ne. Lietuva didelė, skirtingose jos vietose gali būti kitokie barsukai ir kitokios prognozės. Taigi – žvalgykimės.
Beje, kitur (Rusijoje) nuo seno ant kito šono versdavosi meška, o Šiaurės Amerikoje – švilpikas. Tačiau mus artimesnis jis, sinoptikas barsukas!
