Jau keletą dienų pasigendame saulės. Po tokio ilgo saulėto periodo mums tai nelaukta. Gal todėl staiga pamatėme, kad diena beveik lygi nakčiai, kad rytai tokie vėlyvi ir tamsūs. Iš tikrųjų nei mes, nei gamta nieko neatrado, nes taip būna visada.
Tiesa, ne visada būna taip šilta net lietučiui lyjant. Jo sulaukėme ne visur vienodo, tačiau bent jau dirvos paviršių jis tikrai sudrėkino. Lyg jo laukę, staiga pakilo, švelnia žaluma per laukus nubangavo žiemkenčių želmenys, naujai sužaliavo pakelės, patakės. Net miškuose dar taip žalia.
Tiesa, ir be šalnų į girią renkasi kitos nevasariškos spalvos. Žiūrėk, vėjelio sūpuojamose garbanose virpa geltonos sruogos, kai kurie klevai jau dailiai nuraudo. Virpa, dreba gelstančios ir raustančios drebulės. Ant kelių krinta vėjelio ir lietaus lašų nuplėšti lapai.
Tarp jų po pirmo lietučio sukruto varlės. Tie, kam šiomis dienomis teko keliauti automobiliu, ypač per miškus, negalėjo nematyti aibės varlių, straksinčių į visas puses. Kol kas jos dar nesiruošia žiemoti. Jų keliavimas – klajonės, kurias paskatino drėgmė. Varlėms reikia dar daug maitintis – ruoštis būsimam ilgam žiemos miegui. Tokie patys judrūs ir per kelius šliaužiojantys žalčiai. Saugokite juos, būkite atidūs.
Miškuose net ir po lietučio dar nedaug grybų, tačiau tai lyg dovana tauriesiems elniams, kurie kelia vestuves ir kuriems tiesiog būtina ramybė. Ruja, bent jau intensyvioji jos fazė, truks neilgai. Todėl žvėrims reikėtų netrukdyti.
Po savaitės lauksime bobų vasaros. Ši trumputė, niekur neįteisinta vasarėlė yra labai laukiama. Ar ją atpažinsime? Žinoma. Tada, kai nustosime niurnėti, kai vėl vienas kitam sakysime, kad tokio puikaus rudens dar nesame regėję, ir bus ji – vasarėlė.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
