Jau seniai tilindžiuoja didžiosios zylės, svirpia mėlynosios, nerimsta bukučiai ir geniai, o vakarais – pelėdos.
Didžiausia staigmena tapo iš žiemaviečių grįžtantys paukščiai. Štai sausio 31 dieną gamtininkas Vytautas Knyva Rokiškio rajone jau girdėjo gerves, o nuo vasario 5-osios kiekviena diena dovanoja naujus paukščius: pempes, želmenines ir baltakaktes žąsis, karvelius uldukus ir keršulius, dirvinius sėjikus ir dirvinius vieversius, miškinius vieversius lygutes, varnėnus.
Sukruto ir čia pat žiemoję vandens paukščiai – antys dar ne porose, jų mažus pulkelius galima stebėti prie daugelio ežerų, upeliuose. Properšose baltuoja didieji dančiasnapiai, kratydamos galvas siaučia antys klykuolės. Gulbės nebylės suka virš savo ežerų, leidžiasi ant ledo. Dar anksti joms, tačiau paukščiai niekur nesitrauks – lauks kažkur netoliese. Pilkosios žąsys, sugrįžę į Pietų Lietuvą, taip pat jau pasiskirstę savo būsimose perimvietėse.
Laukuose baltuoja gulbės giesmininkės. Atrodo, kad paukščiai čia nejaučia jokio nepatogumo – per dienas lesa želmenis, ilsisi, o vakarais skrenda nakvoti į atvirus vandenis.
Dar lyg ir ne laikas tokiam proveržiui. Dar visko gali būti. Dabar prasidėjęs pavasaris būtų per ilgas, labai ištęstas ir klaidinantis gamtą, mus ir paukščius. Tačiau rinktis neleista, kaip bus, tuo ir džiaugsimės.
