Pavasaris – ilgas procesas. Ypač tą regime ir jaučiame šiemet: kai kas jo pradžią surado vasarį, kai sugrįžo gervės ir pempės (maždaug vasario 5–7 dienomis), todėl galėtume manyti, jog pavasario „įdirbis“ turėtų būti daugiau nei akivaizdus.
To tikrai neįvyko, nes neleido Gamta. Pavasaris neatsiranda šiaip sau, jam svarbiausia ne juntama šiluma, o švelnus pietvakarių vėjelis, saulė ir tinkamas dienos ilgis. Gali būti ir daugiau lemiančių veiksnių, tačiau šie – svarbiausi.
Pasižvalgom kartu: daugiau kaip 10 sugrįžusių paukščių rūšių jau suskaičiavom, sniego neliko... Tačiau saulės mažoka, pietvakarys mūsų nelepina. Gamtoje neregime jokios skubos, nes skubėti, aplenkti ką nors visai nereikia. Tačiau kaip besvertume visus „prieš“ ir „už“, pavasaris jau čia!
Pavasaris neatsiranda šiaip sau, jam svarbiausia ne juntama šiluma, o švelnus pietvakarių vėjelis, saulė ir tinkamas dienos ilgis.
Pasižvalgykime ir pabandykime surasti bent keletą nenuginčijamų jo ženklų. Tiesa, ne visi jie mums malonūs, tačiau realybė yra tokia.
Kur yra Gamta? Ji čia pat, už mūsų durų. Tačiau pavasario ženklų ir jo buvimo įrodymų neturėtume ieškoti savo sukurtoje aplinkoje. Jos neparodys pražydę ar vešėti pradėję sodo ar darželio augalai: hamameliai, scylės, snieguolės, krokai, kylantys tulpių ar kitų pavasarinių svogūninių gėlių daigai. Pavasario žvalgyti reikia girioje, pievoje, laukuose – natūralioje gamtoje.
Dabar pats akivaizdžiausias – lazdynų ir juodalksnių žydėjimas. Šie sumedėję augalai (lazdynas laikomas krūmu, nors išauga labai didelis) visada pražysta žiemos gale ar stojus pavasariui. Jų žirginiai (vyriškieji žiedynai) išspūra, prieš saulę atsiveria ir nuo menkiausio vėjelio iš jų ima „snigti“ žiedadulkės. Jų daug, jos turi nukristi ant čia pat esančių pumpurėlių – moteriškųjų žiedų. Lazdynų žiedai – pumpurai su rožine „karūna“, juodalksnio – labiau primenantys šakelės gale esančias karputes. Iš lazdyno moteriškųjų žiedų vystysis riešutai, alksnio – kankorėžiukai. Juose subręs sėklos.
Sulaukus šiltesnio dvelksmo ir saulės, reikia atidžiai žiūrėti į orą – jame lyg mažutės vėjelio nešamos dulkės skraido vabzdžiai. Tik entomologai gali pasakyti, ar tai vabalai, ar dvisparniai – jie labai maži ir atpažįstami tik specialistams. Tačiau mes juos galime pastebėti.
Turėtume pastebėti ir tarp nukritusių lapų ant pūvančių šakų, stuobrelių atsivėrusius šiam metui visai nebūdingos spalvos grybus – oranžiškai raudonas austriškąsias plačiataures. Jos primena mažas 3–5 centimetrų skersmens lėkšteles. Šie nevalgomi grybai džiugina akį ne tik pavasarį, kartais jie randami rudenį ir net žiemą. Tiesiog, labai sunku pasakyti, kodėl jų spalva tokia neįprasta mūsų gamtai.
Kol mes žvalgomės į dangų ir klausomės pirmųjų vieversio čirškėjimų, turėtume bent retkarčiais nuleisti akis ir pasižiūrėti, kas dedasi ant žemės.
Prieš saulutę skruzdėlynų viršuje juda kruta skruzdėlės. Jos dar niekur nekeliauja – jeigu greta yra medžio kamienas, gali juo pakilti, šildytis prieš saulutę. Kol kas jų gyvenime šiluma yra pats svarbiausias dalykas. Sušilusios skruzdėlės nyra į savo namų gilumą ir taip nuneša mažą trupinį šilumos. Kad sušiltų skruzdėlynas, reikia daugybės tūkstančių tokių „trupinių“. Dar bus šaltų dienų, lietaus. Galbūt – net sniego. Skruzdėlės užvers savo namų duris ir vėl lauks saulės ir šilumos.
Kol mes žvalgomės į dangų ir klausomės pirmųjų vieversio čirškėjimų, turėtume bent retkarčiais nuleisti akis ir pasižiūrėti, kas dedasi ant žemės. Ypač paraistėje, pelkėje: čia ant kupstų jau šildosi angys, o prie kelmų, ant medžių kamienų – gyvavedžiai driežai. Šios dvi roplių rūšys pabunda labai anksti. Suradę nelieskite jų – ne todėl, kad angis tikrai nuodinga ir pavojinga. Mes neturėtume trikdyti gamtos, ypač tokiu jai atsakingu metu.
Yra dar vienas pavasario gyvūnas, kurio pasirodymo mes nelaukiame: erkės. Jos aktyvios visus metus, o dabar išropoja ant aukštesnių žolių stiebų, krūmelių, aviečių ir čia laukia savo „grobio“.
Jeigu pro šalį eis žmogus ar žvėris, jos pasistengs prikibti prie rūbų ar kailio. Jeigu kas nors tuo netiki, gali padaryti savo tyrimą. Tam reikia dviejų metrų ilgio kartelės, jos gale pritvirtinto balto skudurėlio (tiks nedidelis rankšluostis). Tokiu „prietaisu“ reikia lėtai braukyti per miško augalus, krūmelius, žolių stiebelius. Ypač efektyvi „medžioklė“ būna saulės apšviestose ir šildomose vietose. Kai kur prireikia tik keleto grybšnių, ir ant skuduro pamatome ropojančią erkę.
Štai jums ir pavasaris. Jeigu manėte, kad jis neatėjo – suklydote. O skubėti jam nėra ko, nes jis turi savo planą ir griežtai jo laikosi.
