Sekmadienį, gruodžio 6-ją dangus praplyšo, padovanojo saulę ir iki 10 laipsnių šilumos. Vakarų Lietuvoje nirtus, kitur – ne toks pavojingas, bet šuorais besisukantis vėjas nešė ne vėsą, bet šilumą. Būtent vėjas daugelį gyvūnų suginė ten, kur ramu, kur šviečia saulė, bet nesidraiko vėtra.
Laukuose Trakų rajone iš tolo subolavo sniegas... ne, ne sniegas, o gulbės giesmininkės. Naktį praleidusios žuvininkystės ūkio tvenkiniuose, jos kas rytą maitintis lekia į laukus. Štai ir dabar jos žoliauja dirvone, o greta maitinasi, ilsisi, saule mėgaujasi stirnos. Gruodžio ir žiemos pradžia, o toks malonumas! Visa tai (jei tik norėjo) pamatyti galėjo tie, kas iš Alytaus ar Varėnos keliu grįžo į Vilnių.
Laukuose Trakų rajone iš tolo subolavo sniegas... ne, ne sniegas, o gulbės giesmininkės.
Dar įdomesni susitikimai su sėjikais. Šie tilvikai, labai negausiai perintys mūsų aukštapelkėse, labai taikliai buvo pavadinti dirviniais sėjikais. Jokia kita Europos tauta jų taip nevadina. Kodėl jie sėjikai? Šie paukščiai pavasarį, vos praskridę ar rudenį, apsistoję migracijų metu, laikosi želmenų laukuose, arimuose – paprastai labai dideliais pulkais. Bėginėdami po lauką, jie vis linkčioja, kažką renka, o atrodo – sėja ar sodina. Taigi – todėl mums jie sėjikai.
Didžioji dirvinių sėjikų populiacijos dalis peri toli šiaurėje, tundrose ir miškatundrėse, o rudeniop, atvėsus orams, patraukia į pietvakarius. Žiemoja Vakarų Europoje, Šiaurės Afrikoje, tačiau jei pakeliui nebūna sniego, apsistoja ir pasilieka ilgam. Lietuvoje kai kada jų pulkai stebimi net iki Kalėdų.
Todėl dabar, esant tokiems orams, juos stebėti paprasta. Jei važiuodami Vidurio Lietuvoje, Klaipėdos ar Šilutės rajonuose, pagaliau – bet kur Lietuvoje sustosite prie želmenų lauko, būtinai pasižvalgykite – gal sėjikai ten kažką sėja. Žinoma – tikrai ne sniegą!
