Taigi, mums yra lyg ir viskas gerai... Tiesa, nors ir žinome, kad žemė dar alsuoja sausra, kad gilesniuose sluoksniuose drėgmės nė ženklo ir jos nebėra daugelyje šulinių, mums nepatinka lietus. Bet vandens be jo nebūna!
Iki Kalėdų gamtoje – tamsiausias metas, nes diena trumpiausia, naktis ilgiausia, o saulelė net jeigu ją dangus ir padovanotų, ridinėtųsi kažkur žemės pakraščiu ir menkai tedžiugintų. Šaltą žiemą net ir tokios saulelės spinduliai laukiami, nes jie šiek tiek šiltesni už vėjo dygsnius. Dabar, kai net naktį vyrauja teigiamos temperatūros, paukščiai nelaukia jos spindulių; tik šaltą rytą kuosos, kovai, net zylės mėgsta atsitūpti užuovėjoje, atgręžti sparną saulei ir mėgautis jos šiluma.
Aplinkos temperatūra sujaukė paukščių fiziologiją, o kartu su ja mes regime ir girdime antrinius aktyvumo požymius: skrydžius, lizdo krovimo imitavimą, giesmes.
Mums labai sunku suprasti, kas dabar vyksta gyvūnų pasaulyje, ypač – kokie yra jų pojūčiai. Ar jie dabar neišnaudos visų sukauptos energijos atsargų ir atėjus tikrai žiemai nepasijus apgauti?
Kad šilti orai veikia gyvūnus, tuo neabejojame. Iki šiol želmenų laukuose bėginėja dirviniai sėjikai (tilvikai, turintys išskristi rudenį), aktyvūs kiti sparnuočiai. Kažkas stebėjo lizdą pradėjusią krauti šarką, kažkas – ore besivartančias kranklių poras.
Didžiųjų ančių gaigalai kaip švilpsėjo, savo pavasarišką balsą pradėję skleisti lapkričio gale, taip ir nenutyla. Visai tikėtina, kad per Kalėdas išgirsime tilindžiuojančias didžiąsias zyles, galbūt – ir sausom šakom grojančius genius. Tai nebūdinga žiemai, paukščiai neturėtų taip elgtis. Tačiau aplinkos temperatūra sujaukė jų fiziologiją, o kartu su ja mes regime ir girdime antrinius aktyvumo požymius: skrydžius, lizdo krovimo imitavimą, giesmes.
Prieš porą dienų prie lango atskrido drugys žiemsprindis. Blyškus, labai jautriais, gležnais sparneliais drugys yra atsparus, jį įprasta stebėti rudenį. Tačiau prieš pat Kalėdas jo skraidymas yra unikalus. Ar gali drugys pasiklysti? Matyt – nelabai, nes jis skraido ne šiaip sau, o užuosdamas patelės (ji neturi sparnų ir panaši į primityvų vabaliuką) skleidžiamus kvapus. Dar labai aktyvūs vorai ir vienas voragyvių atstovas – miškinė erkė.
Turime žinoti, kad lankantis miške, ieškant tinkamos eglutės, tokiu metu galima „surasti“ ir namo parsinešti erkių. Kai kurios jų gali būti labai mažos, vos pastebimos, tad reikia būti labai akyliems.
Beje, šiltesniu oru keliauja ne suaugę vabzdžiai, bet jų lervos ir ypač – drugių vikšrai. Dabar nenustebkime pamatę keleto centimetrų ilgio pievinio verpiko vikšrą ar su ruda „šukuosena“ – drugelio meškutės vikšriuką. Visi tokiu metu aktyvūs drugelių vikšrai – labai plaukuoti, šeriuoti. Gali būti, kad šeriai padeda apsaugoti kūną nuo vėsos.
Tačiau jų funkcija kur kas svarbesnė: jie saugo vikšrą nuo plėšrūnų. Niekada neimkite šių vikšrų rankomis, nes šeriai tikrai susmigs į odą ir jums visą dieną perštės, niežės, kai kam net pakils temperatūra.
Lankantis miške, ieškant tinkamos eglutės, tokiu metu galima „surasti“ ir namo parsinešti erkių. Kai kurios jų gali būti labai mažos, vos pastebimos, tad reikia būti labai akyliems.
Ežeruose, upių seklumose neršia vėgėlės, miškuose vestuves kelia šernai. O mes žvelgiame į eglutę, ką tik atkeliavusią į namus, traukiam į plaučius jos gaivų aromatą.
Ji atkeliavo dovanoti mums gerą nuotaiką. Tegul tokia pat nuotaika būna ir eglutės gimtinėje – miške ir ežere, upėje, pelkėje – visoje gamtoje. Po Kalėdų, pailsėję ir sulaukę naujos šviesos gimimo, vėl pradėsime sukti naują gamtos metų ratą ir pulsime prie naujų darbų: visi, gamta ir mes.
