Ko gero, gamtoje galvojama kiek kitaip. Štai ir dabar žiūrime, kur sninga, kur naujas sniegelis baltuoja, o zylės trioskia vos prašvitus, čeža žaliukės ir alksninukai, pipsi sniegenos. Tiesa, visi jie dar prie lesyklų, jų kaimynystėje. Gamtoje paukščiai jau randa natūralaus lesalo, tačiau ryšys su lesyklomis tebėra stiprus.
Todėl neskubėkime, nenustokime jų lesinę. Jeigu rudenį davėme įžadus paukščiams, tesėkime pažadą iki atšilimo. Paukščiai patys nuspręs ir pasakys, kada jiems globos nereikės. Gal yra kitaip manančių, bet jie tikriausiai ir lesyklos nebuvo įrengę, paukščių nelesino – ko verta tokia nuomonė?
Aplinkos ministras primena, kad negalima pamiršti ir kitų gyvūnų. Pietų, rytų Lietuvoje miškuose tvyro dar storas suledėjusio sniego sluoksnis, todėl čia žvėrys turi būti maitinami papildomai.
Uždaruose, nepratakiuose ar pelkėtuose vandens telkiniuose gali pradėti dusti žuvys. Išgyvenus visą žiemą, būtų labai apmaudu, kad dėl deguonies stygiaus žuvys žūtų dabar, pavasarį. Todėl būtina padidinti vandens telkinių pratakumą, atverti kuo didesnes eketes. Beje, tokiuose telkiniuose gali žūti ne tik žuvys, bet ir vandens bestuburiai, o jie – taip pat didelė gamtos vertybė.
Kol kas nekalbame apie sugrįžtančius paukščius. Būtų tiesiog nesąžininga juos skubinti skristi į pražūtį. Tačiau, kol jie negrįžo, galime suspėti iškelti kuo daugiau inkilų, sutvarkyti gandrų namus. Beje, metas suplanuoti vietas, kur laukuose sodinsime želdinių apsaugines juostas, kuriuose galės glaustis kurapkos, kiškiai, visi atviro kraštovaizdžio paukščiai.
