Sniegas vis krito ir, kaip sakė klasikas... putodamas į nieką pavirto... Tačiau Kristijonas Donelaitis taip rašė apie pavasario polaidį, o dabar srūva kažkelinto žiemos bandymo tirpsmo vanduo.
Žiemos pradžia paprastai išnaudoja visą paviršinę drėgmę – ją sušaldo, sutraukia ir balučių vietoje atsiveria gilūs „sausros“ plyšiai su gilumoje baltuojančiais ledo krislais. Tokia žemė labai greitai įšąla, įšalas gilėja ir šaltas jo sluoksnis paruošia geriausią pagrindą pastoviam sniegui.
Per pastarąsias dešimtį dienų kai kur nusekusių tvenkinių vanduo pakilo puse metro – tiek buvo sunešta tirpsmo vandens. O upeliai gruodį atrodo lyg kovą.
Prieš žiemą gerokai nukrinta upelių ir ežerų lygis, jų pakraščiuose ledokšniai lieka pakibę aukštai ant akmenų, šakų, pakrantės augalų. Taip būna, tačiau šiemet viskas yra kitaip – visą rudenį vandens stokoję upeliukai atsigauna tik dabar, o ežerų ir tvenkinių vanduo kyla. Per pastarąsias dešimtį dienų kai kur nusekusių tvenkinių vanduo pakilo puse metro – tiek buvo sunešta tirpsmo vandens. O upeliai gruodį atrodo lyg kovą.
Atgiję upeliukai tirpsmo vandenį surenka iš pačių mažiausiųjų savo intakėlių. Nuostabu regėti iš kalvos šlaito, iš pakelės srūvančias sroveles, kurios tik joms „žinomu“ būdu susiranda kelią tolyn, į didesnį srautą. Šis kelias išbandytas ne kartą, tačiau paprastai – tik pavasarį. Šiemet viskas kitaip ir kol kas, iki Kalėdų ir Naujųjų metų, tokia „vandens pramonė“ turėtų nesiliauti.
Upelių ir srovių dabar nešamas vanduo neprimena tylaus žiemos čiurlenimo – jis nėra toks kristališkai švarus ir skaidrus. Tirpsmo upeliukai iš pašalių surenka visų dirvos rūšių išplovas. Vienur toks vanduo drumstas ir balzganas, kitur – gelsvas ar rusvas nuo molio. Iš miškų gilumos atiteka aitriai rudas vanduo, kuriame atpažinsi pelkės, išmirkusių lapų ir durpės spalvas. Kai visa tai susirenka upelin, jis plukdo sąnašas toliau ir per ilgą kelią jas vis kloja ant savo dugno. Taip upelyje randasi naujos medžiagos augalams augti, o kur augalai, ten ir žuvys, moliuskai.
Didesniuose girių upeliuose prie šiekštų prisiglaudę tyko upėtakiai, upėse į smėlėtas seklumas renkasi neršti pasiruošusios vėgėlės. Visa tai – įprasta ir žiemiška, neįprasta tik pačių upių būsena.
Prie mažučio upeliuko iš toli stebėjau tulžį – sningant jo plunksnos spindėjo taip nežiemiškai. Pradžioje galvojau pabandyti prišliaužti kuo arčiau ir pabandyti jį nufotografuoti. Tačiau po to supratau, kad taip jam nepadėsiu – sutrukdysiu jo žvejybą, paliksiu be pietų. Matyt, nelengva jam, nes patvinusioje drumstavandenėje srovėje jis per pusę valandos taip nieko ir nepamatė, nė sykio nenėrė ir nieko nestvėrė. Diena trumpa, tegul ramiai tyko – o gal laimė nusišypsos?
Kai palieki upeliukus ir upelius, kai vėl sugrįžti į savo pasaulį, stebiesi sniegu, jo kritimu ir tirpsmu. Tai labai nežiemiška, arba – tai būdinga ne tikrai žiemai. Tačiau kas sako, kad dabar yra tikra žiema? Beje, ar mes dabar dar galime pasakyti, kokia ji yra „tikra“? Gal ši, kurią matome ir kuri jau kelintą kartą tirpdo sniegą, ir yra šio gamtinio ciklo žiemos etalonas?