Žinoma, veikia – ir javapjūtė ar vaisių rinkimas bei ruošimas žiemai atkartoja gyvūnų darbus ir ruošą. Beje, dabar gamta ir jos vaikai geriausiai iliustruoja savo prisitaikymą prie kintančių sąlygų.
Labai įdomu stebėti, kaip pirmą saulėtą šiltą dieną staiga randasi daugybė drugių. Jie plazda, skraido, supasi kiekviename žiede. Atrodo, kad visą vasarą nematėme tokio gyvybės proveržio.
Iš tikrųjų to ir reikėjo tikėtis – drugių lėliukės buvo pasiruošusios plyšti, tačiau tam reikėjo bendro signalo. Dabar ant augalų atsiras kiaušinėlių, beregint judės maži vikšreliai, kurie augs, pūsis, vėl virs lėliukėmis.
Toks pat gamtos fenomenas – ore siaučiantys čiurliai. Kol lyja ir vėsu, šie šilumos paukščiai būna lyg nematomi. Iš tikrųjų daugelis jų pasitraukia šiek tiek į pietus, kiti peri ar šildo jauniklius.
Čiurliai vieninteliai iš visų mūsų sparnuočių geba išgyventi ilgai nesimaitindami. Tokia savybė labai stebina, nes be maisto palikti jaunikliai lizduose ramiai kiūti bent keletą dienų. Kai tėvai sugrįžta ir juos sušildo, pamaitina, čiurliukai lyg niekur nieko gyvuoja ir auga toliau.
Na štai, dar čiulba juodasis strazdas ir vieversiukai dar virva, nors kai kam atrodo, kad vasara išseko. Kur ten! Ji labai gyva ir įdomi.
Kada dar, jei ne vasarą, keliauti po Lietuvą. Tiesa, dažnai mes tik lekiame, iš automobilių išlipdami ten, kur galima rasti ką nors nepaprasta. Daugelis maršrutų taip ir planuojama: važiuoti 100 kilometrų – sustoti ten, dar 50 kilometrų – sustoti šen. Mes patariame daryti visai kitaip, nes svarbiausia ne nulėkti, o pamatyti, atrasti.
Todėl daug vertingesnė kelionė bus, nors ir ne taip tolima, bet žingsniuojant, neskubant, stebint ir grožintis.
