Kadangi Afganistane didėjo nesaugumas, dėl kurio buvusi vyriausybė žlugo, mano ir mano šeimos gyvybei iškilo pavojus dėl mano bendradarbiavimo su ISAF kariuomene, esant labai sunkiai situacijai. Kai visiškai praradau viltį išsigelbėti, Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą ir evakavo mus iš šalies, išgelbėdama mano ir mano šeimos gyvybes.
Patyręs daugybę įvairiausių rizikų ir problemų Kabule, pagaliau patekau į Lietuvą ir buvau tiesiogiai iš Vilniaus oro uosto nugabentas į Raseinių rajoną. Tai buvo pirmasis gražus miestas, kuriame gyvenau Lietuvoje. Viskas vyksta puikiai, žmonės čia yra labai draugiški ir malonūs.
Stengiuosi kuo greičiau integruotis Lietuvoje ir linkiu sau kuo greičiau sugrįžti į mokslus, darbą ir savarankišką gyvenimą, svajodamas apie norimą gydytojo darbą vienoje iš Lietuvos ligoninių.
Kalbant apie mano patirtį Lietuvoje, reikėtų pabrėžti, kad viskas šiuo metu klostosi gerai, nes nebesijaudinu dėl savo saugumo, savo ateities ir senyvo amžiaus mamos, kuri gyvena su manimi čia, Lietuvoje, o ypač nesijaudinu ir džiaugiuosi kai matau, kaip su ja elgiasi malonūs ir draugiškai nusiteikę Lietuvos žmonės. Mano mama jaučiasi laiminga, gyvendama čia, ir aš esu laimingas.
Neturiu jokios blogos patirties ar įvykių, gyvenant Lietuvoje, nebent tik perskaičius komentarus prie įrašų, kuriuose pranešama apie kai kuriuos Raseiniuose gyvenančius pabėgėlius iš Afganistano. Komentaruose ar net ir pačiuose straipsniuose matyti, kad vis dėlto kai kurie žmonės nepasitiki mumis, nors stengiamės kuo geriau integruotis į visuomenę, turėti bei išlaikyti žmonių pasitikėjimą. Nepaisant to nepasitikėjimo, aš įgaunu dar daugiau energijos, kai matau, kad visgi dauguma kitų žmonių mus palaiko. Būkim pažįstami!
Parengta įgyvendinant projektą „Būkim pažįstami“.
