Esu iš Amritsaro, Pendžabo, Indijos. Į Lietuvą atvykau vedamas meilės, dėl savo žmonos, kuri yra iš Lietuvos. Lietuvoje gyvenu jau nuo 2017 m. Iš pradžių mane labai slėgė, nes nemokėjau lietuvių kalbos, sunku buvo priprasti prie skirtingos kultūros ir maisto. Aš nemokėjau bendrauti su aplinkiniais žmonėmis. Ieškojau darbo, bet visi bandymai buvo nesėkmingi, o vėliau supratau, kad mano įgūdžių nepakanka turimiems darbams. Tada pradėjau studijuoti sporto mokslus Lietuvos sporto universitete, studijų metais išvykau į Vokietiją ir Portugaliją per „Erasmus“ programą. Šių išvykų metu Europoje iš tiesų supratau kultūrinius skirtumus tarp Indijos, Lietuvos ir kitų Europos šalių. Kiekviena šalis ir žmonės turi savo supratimą apie atvykstančius užsieniečius.
Gyvendamas Lietuvoje lietuvių kalbos pradmenis išmokau iš savo aplinkos žmonių, kurie buvo ir yra labai mieli – kiekvieną dieną, kai susitinkame, dalijasi su manimi savo istorijomis. Mano patirtį gyvenant Lietuvoje galima būtų apibūdinti dvejopai – jausmai kaip saldžiarūgštis padažas – kartais patirtis būna sunki (rūgštoka), o kartais labai gera (saldi). Džiaugiuosi, kad turiu keletą nuostabių, patikimų ir palaikančių lietuvių draugų. Jaučiuosi labiau įsitraukęs į vietos gyvenimą, dažnai bandau kalbėti lietuviškai ir pats inicijuoju tokius pokalbius, o ne laukiu, kad kiti pradės su manimi kalbėtis.
Jei kalbėti apie rūgščiąją patirtį – daug kartų susidūriau su autobusų vairuotojais, kurie nepaisant turimo studentų pažymėjimo, imdavo pilną bilieto kainą. Nė vieną kartą grąžą gaudavau 50 centų (litų), o ne 50 euro centų. Lietuvoje juk valiuta yra euras, o ne litas, tad ir grąžą turėtų atiduoti tinkama valiuta. Kartais reikia laiko, kol kitos tautybės ar rasės žmonės bus priimti kaip lygūs, bet gali atsitikti ir taip, kad jie niekada nebus priimti tam tikrų žmonių, nesvarbu, kaip jie besistengtų integruotis. Todėl aš vis dar stengiuosi išmokti bendrauti ir įsitraukti į vietos bendruomenę.
Sulaukiu visiško žmonos ir jos šeimos palaikymo. Dabar esu visiškai prisitaikęs ir integruotas į lietuvių bendruomenę, taip pat jaučiuosi laimingas savo darbo vietoje, gerbiamas ir priimtas kolegų. Apskritai galiu pasakyti, kad Lietuva man yra svajonių šalis, pilna žalumos, rami ir taiki vieta, padedanti man praktikuoti savo dvasinę kelionę ir tapti geriausia savęs versija.
Parengta įgyvendinant projektą „Būkim pažįstami“.
