Renginio pradžioje visi sugiedojo Lietuvos valstybės himną. Jautriai kalbėjo praėjusių metų rudenį į amžinybę išėjusio devyniasdešimt septynerių metų sulaukusio Juozo Jakavonio–Tigro dukra Angelė Jakavonytė. Renginio organizatorius ir dalyvius pasveikino pirmasis Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, LR Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, Krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška, Adolfo Ramanausko–Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė–Skokauskienė ir kiti. Renginį vedė aktorius Paulius Tamolė.
Renginyje dalyvavo du J. Vitkaus – Kazimieraičio sūnūs, vaikaičiai, provaikaičiai, Lietuvos partizanų artimieji, Europos Parlamento nariai, LR Seimo nariai, Lietuvos kariuomenės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos atstovai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys ir centro darbuotojai, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta ir mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, šauliai, tremtiniai, įvairių pilietinių organizacijų atstovai bei kiti svečiai.
Prasmingas kalbas dar labiau įprasmino įspūdingas koncertas. Toli pušų viršūnėmis vilnijo operos solistų Liudo Mikalausko, Egidijaus Bavikino, akomponavo Beata Vingraitė, solistės Agnės Sabulytės, Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choro „Aidas“, patriotiškos roko grupės ,,Thundertale” atliekamos partizaniškos ir kitos nuostabios lietuviškos dainos. Kazimieraičio vaikaitės Vilijos Pranskienės smuiko melodijos jaudino iki sielos gelmių. Su atlikėjais dainavo ir visi susirinkusieji.
Jautrus iki ašarų Lietuvos operos ir baleto teatro direktoriaus Jono Sakalausko atliekamos dainos „Partizanų būrys“ įrašas, padarytas naujai atkurtos vadavietės viduje prieš ją atidarant. Solisto atliekama daina, kuriam violončele jautriai pritarė Tomas Romančiūnas (video sukūrė Titas Kazlauskis), nukėlė į tuos baisius laikus, kuomet buvo daromos kratos.
Renginio metu veikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta fotografijų paroda „Vanagas su vanagėliais“. Fotografijose įamžinti tuometinis Dainavos apygardos Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas. Taip pat buvo galima įsigyti LGGRTC Leidybos skyriaus išleistų knygų, pasivaišinti pasieniečių pagaminta koše ir arbata.
Šaulys Augustas Žukauskas supažindino su Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės šaulių unikalia ginklų paroda. Lietuvos šaulių sąjungos atstovai visus besidominčius supažindino su lengvųjų ginklų pavyzdžiais.
Šioje vietoje 1945 metais buvo įrengta pirmoji Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, kurioje slapstėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Sodybos šeimininkas, 2018 metų Laisvės premijos laureatas, partizanas J. Jakavonis-Tigras prieš dvidešimt penkerius metus su bendraminčiais šią vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakodavo, kokia sunki ir tuo pačiu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę.
Čia kaskart simboliniai laiko tiltai tarsi sujungia praeitį su dabartimi, o sutiktos asmenybės palieka neišdildomų įspūdžių.
Šventindamas paminklą Kazimieraičio vaikaitis, kunigas Gintaras Vitkus SJ savo prasmingoje kalboje pažymėjo, jog reikia branginti ir mokėti sukurti namus, kuriuose yra vietos svetingumui, pakantumui, gėriui. „Štai stovime šalia bunkerio, kuris yra įrengtas po žeme, kur šalta, drėgna, kur nėra šviesos. Mes suprantame, kad gyvenimo aplinkybės kartais mus išvaro iš tikrųjų namų. Mes meldžiame Viešpatį išmintingos pagalbos, kad mokėtume kurti namus bet kokioj aplinkoj. Bunkeris partizanams buvo prieglauda, atokvėpio vieta, kad jie vėl galėtų kilti į kovą. Tai buvo ir mirties vieta, nes partizanai užpulti bunkeriuose ir žūdavo. Šventindami šitą bunkerį, meldžiame, kad Viešpats globotų visus lankytojus, kurie ateis pasižiūrėti, kaip pokario metais čia glaudėsi partizanai – šlapi, alkani, tiesiog pūdami gyveno ir ieškojo dvasinės atramos, kuri padėtų kovoti. Mes dėkojame tiems žmonėms, kurie juos labai rizikuodami priglausdavo, globodavo. Šis bunkeris yra kaip muziejinė vertybė. Te kiekvienas lankytojas mokosi pavyzdžio iš čia buvusių narsių vyrų. Laimink Viešpatie šitą būstą, kad žmonės suprastų, kad net ir tokiomis sąlygomis Tavo pagalba juos pasiekia. Kad moko mylėti savo Tėvynę, kovoti ir dirbti vardan jos laisvės. Tegu bus palaiminti šie namai“.
Projekto autorius, architektas G. Čaikauskas pažymėjo, jog projektas įgyvendintas ir tai, ką jie su komanda atliko per nepilnus keturis mėnesius, prilygsta stebuklui. „Nepaliauju stebėtis idėjos autorės Angelės Jakavonytės pasiryžimu ir atkaklumu per tokį trumpą laiką rekonstruoti vadavietę. Nepaliauja stebinti ir kontrastas, kad kuklioj aplinkoj, kur pakrypę stogeliai, gimsta tokie puikūs žmonės kaip Juozas Jakavonis–Tigras, kurie trokšta kurti gėrį. O marmuro rūmuose, kremliuose, kur blizga prabanga, gimsta blogis. Ši vieta yra simbolinė, tai vienas iš pavyzdžių, kad kuklioje aplinkoje gimė puikios idėjos, buvo kovojama dėl Lietuvos laisvės“.
Profesorius Vytautas Landsbergis padeklamavo eiles apie pokarį Dzūkijos kaimuose. „Nuo pokario kovotojų išlikusi Lietuvos laisvės dvasia, pasišventimas tų, kurie išliko, ir drąsi mintis, jog reikia kovoti už Lietuvą, vėl prikėlė mūsų Tėvynę laisvei. O kaip netoli nuo mūsų dabar rusiški čebatai trypia ir niokoja Ukrainos žemę. Matome, kad toli gražu ta partizanų kovota kova nesibaigė, ir ji nesibaigs, kol visa Europa nebus laisva“, – kalbėjo jis.
Premjerė Ingrida Šimonytė sakė: „Okupantams nepavyko sunaikinti nei Tėvynės meilės ir laisvės, nei savo gyvybes už mus paaukojusių kovotojų atminimo. Partizanai savo krauju išpirko mūsų silpnumą duoti atkirtį sovietinei okupacijai. Jie negalėjo sustabdyti okupacijos, tačiau partizanų kova turėjo didelę prasmę. Jie tapo didvyriais, iš kurių ir šiandien semiamės stiprybės. Jie yra pavyzdys, kad už laisvę turime kovoti kaip už brangiausią turtą. Ši kova, deja, turbūt niekada nesibaigs. Lietuvos partizanų drąsa dabar atsikartoja Ukrainoje, o Rusijos pradėtas karas ir visos jo aukos yra kaina, kurią tenka mokėti už nuolaidžiavimą, už turėtas iliuzijas“.
Auksutė Ramanauskaitė–Skokauskienė dalijosi prisiminimais, kaip prieš dvidešimt penkerius metus su mama lankydama bunkerius, kuriuose buvo jos tėvelis, atvažiavo į Kasčiūnus. „Mus labai svetingai tada priėmė sodybos šeimininkas Juozas Jakavonis. Mes prašėme, kad jis sutiktų, jog jo sodyboje būtų atstatytas bunkeris. Ir jis sutiko, pats daug prisidėjo prie bunkerio atstatymo...“. Ji perdavė Angelei Jakavonytei reikšmingą reliktą – iki šiol saugotas rodykles, kurias darė J. Jakavonis prieš dvidešimt penkerius metus atidarant bunkerį. „Yra gera, kad Juozas išliko kaip simbolis, jis nelieka užmirštas ir jo kova yra gerbiama, vertinama“, – sakė ji.
Solistas Liudas Mikalauskas prisiminė, kaip pirmą kartą drauge su J. Jakavoniu–Tigru Amerikoje sudainavo dainą „Tu esi Tėvyne man miela Lietuva“, kurią čia dainuodavo ir A. Ramanauskas–Vanagas. Po to dar ne kartą kartu ją dainuodavo šioje sodyboje.
Savo jautrioje kalboje Angelė Jakavonytė ne tik prisiminė tėvelio veiklą, bet ir papasakojo, kaip gimė idėja atnaujinti bunkerį. „Visai šalia tekančio tyliojo Merkio srovė mena laiką, kuomet ant šio kranto tamsioje keletos metrų žeminėje susitelkę išmintingi ir narsūs vyrai – Juozas Vitkus–Kazimieraitis, Adolfas Ramanauskas–Vanagas bei kiti – kūrė Lietuvos išlikimo ir valstybės ateities planus, bandė juos įgyvendinti kruvinomis okupacijos sąlygomis. Bandau įsivaizduoti, ką tuomet jie mąstė dėl šiuolaikinės mūsų tautos ir laisvos Lietuvos valstybės. Savo gyvybės kaina jie patvirtino visos lietuvių tautos laisvės siekius, kurie įsikūnijo tik praėjus beveik penkiasdešimčiai metų. Manau, jie tikrai būtų norėję matyti tokį mūsų gyvenimą, kokį esame susikūrę šiandien. Nors kasdienybėje turime visko, tačiau esmių esmė – turime Laisvę, kuri yra mūsų egzistavimo, gyvenimo ir valstybės kūrybos pagrindas. Kaip atsitiko, kad šiandien susitinkame Kaščiūnuose? Praėjusių metų lapkričio 2–oji antroji buvo paskutinė diena, kuomet tėvelis visam laikui paliko šiuos namus. Žiemai išvykdamas į Vilnių gyventi pas mane, apdengė buvusio bunkerio angos viršų ir pasakė: „Jau viskas griūva, duos Dievas sveikatos, pavasarį būtinai remontuosim“. Po dvidešim vienos dienos Tėtis išėjo Anapilin. Stovėdama prie jo kapo duobės, daviau įsipareigojimą ir įžadą sau, kad paskutinė Tėvelio valia bus įvykdyta. Šių metų pradžioje sunkiai įsivaizdavau, jog tai, ką šiandien matote, yra įmanoma įgyvendinti. Įsteigėme „Juozo Jakavonio – Tigro labdaros ir paramos fondą“, tačiau prasidėjo karas Ukrainoje, gyvenimą supurtė nauji baisumai ir negandos, netikrumas. Atrodė, kad gyvenimas, o ypač tokie planai, kaip šis, sustojo visam laikui. Impulsu tapo bendraminčiai, kurie labai palaikė mano iniciatyvą, nors ir patys netikėjo, kad tai įmanoma įgyvendinti per keletą mėnesių. Tėvelio norą, kurį įsipareigojome įgyvendinti po jo mirties, išgirdo geros valios žmonės. Vieni pirmųjų fondo aukotojų buvo merkiniškiai Živilė ir Marius Valukynai, paaukoję net 10 tūkst. eurų sumą! Po to atsirado ir daugiau didelės širdies žmonių, kurie prisidėjo piniginėmis lėšomis, vėliau ir statybinėmis medžiagomis, darbais. Jų primygtiniai prašymai nedelsti su partizanų vadavietės rekonstravimu mus stiprino dvasiškai, suteikė vilties, kad spėsime.
Ypač branginu tai, kad dauguma „Juozo Jakavonio – Tigro labdaros ir paramos fondo“ rėmėjų yra buvusių partizanų vaikai ir jų šeimų nariai. Čia ir yra visų mūsų, kurių šeimos dešimtmečius gyveno visuomenės užribyje, simbolinė, nematoma jungtis, Tėvynės meilės bendrystė ir stiprybė.
Tikiu, kad ir Tėvelis iš aukštybių prideda mums jėgų veikti ir laimina visus darbus. Visapusiškos pagalbos šiame darbe pirmuoju teikėju buvo stomatologas Vytautas Kyga ir visa jo šeima, labai padėjo partizanų artimieji, tremtiniai, šauliai, karišiai, pasieniečiai. Sesuo Birutė su vyru Antanu Skindarai su sūnumis Justu ir Arvydu ir daugybė kitų nuostabių žmonių be atokvėpio paskutiniais mėnesiais dirbome, kad būtų atkurtas bunkeris ir sutvarkyta aplinka. Dukra grafikos dizainerė Miglė Rukštelytė parengė projektą „Istorijos atgarsiai Merkio krante“ ir „Partizano Juozo Jakavonio -Tigro labdaros ir paramos fondui“ LR Krašto apsaugos ministerija skyrė dalį lėšų (9 540 eurų) partizanų vadavietės atidarymo renginiui surengti.
„Istorija moka sukti savo ratus atgal, pagrasindama: jei nebudėsite laisvės sargyboje, ateis svetimieji ir pagrobs ne tik materialinius, bet ir dvasinius turtus, kurie sudaro Tėvynės laisvės ir meilės, valstybės piliečių santarvės ir gerovės pamatą“, – rašė Tėvelis savo knygoje ,,Šalia mirties“.
Partizano Juozo Jakavonio – Tigro ilgametis siekis ir veikla buvo kiekviena proga visiems priminti dešimtmečiais menkintą bei iki dabar dar nepakankamai visuomenėje suprastą ir įsisąmonintą pokario partizaninės rezistencijos ypatingą reikšmę.
Jis pats autentiškais pasakojimais ir pavyzdžiais liudijo įvykius ir atsiminimus, nenuilsdamas visą savo laisvą laiką paskutinius tris nepriklausomybės dešimtmečius paskyrė kalbėdamas apie tai su kiekvienu besidominčiu, o ypač su jaunimu, aiškindamas partizanų kovos prasmę ir svarbą bei tai, kokias kruvinas kančias išgyveno okupantams pasipriešinę mūsų laisvės kovų kariai.
Tolesnė „Juozo Jakavonio – Tigro labdaros ir paramos fondo“ veikla bus skirta tęsti pradėtus darbus, nes jų svarba nė kiek nesumažėjo.
Esu labai dėkinga Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kuri skyrė lėšų projektui parengti ir įamžinti visų šiame partizanų bunkeryje – vadavietėje kovojusių ir besislapsčiusių partizanų ir jų vadų atminimą gretimame pastatėlyje įrengiant muziejų. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad bunkerio projekto autorius prof. Gintaras Čaikauskas sutiko parengti projektą. Esu labai dėkinga už paramą įrengiant apžvalginį bunkerio stiklą UAB „HCTC“ Valdemarui Eičui. Dėkojame už pagalbą ir patarimus atstatant vadavietę Valstybinių miškų urėdijos Druskininkų regioninio padalinio vadovui Zenonui Naujokui, UAB „Statybų lyga“ vadovui Dariui Mykolaičiui, skulptoriui Tadui Gutauskui. Nuoširdus ačiū už paramą ir pagalbą atstanat vadavietę UAB „Kaziukas“ vadovui Artūrui Voronko. Su dideliu atsakingumu partizanų vadavietės atkūrimo darbus įgyvendino UAB „Rimtransa“, vadovaujama Algio Valaikos.
Turime dar daug idėjų tolesnei fondo veiklai, kurias su visų bendraminčių palaikymu ir parama bei Jūsų visų padrąsinti tikrai tęsime, įmanomai skleisdami Juozo Jakavonio – Tigro pradėtą veiklą nušviečiant ir įmanžinant partizanų kovų plačiau nežinomus faktus ir jų atminimą“.
Po pasveikinimų pačiomis jautriausiomis gaidomis sodyboje šalia Merkio skambėjo partizaniškos dainos.
Tylūs ir susikaupę dalyviai pasižiūrėjo filmo „Juozas Jakavonis–Tigras“ premjerą. Jame tai, kas 1945–1947 metais reikšmingo ir tragiško įvyko šioje sodyboje esančioje partizanų vadavietėje – bunkeryje, suėmimą, kankinimus ir alinantį darbą Tolimųjų rytų kalėjimuose, pasakojo tiesioginis visų tų įvykių liudininkas J. Jakavonis-Tigras.
Jakavonytė dėkojo filmo idėjos autoriui ir prodiuseriui stomatologui Vytautui Kygai, režisieriui Valdui Babaliauskui, operatoriui Vytui Jankevičiui, montažo režisierei Agnei Daniūnaitei, garso režisieriui Andriui Kaukliui, kompozitoriui Deividui Edui Kuktai, kalbos redaktoriui, subtitrų autoriui Mantui Tamulevičiui, prof. Alvydui Nikžentaičiui už filmo istorinio turinio įvertinimą.
Visi norintys galėjo įlipti ir apžiūrėti atnaujintą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo liudytojai: gultai, kryžius, žvakė, rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai, iš kurių valgė čia gyvenusieji.
Svetingoje šviesaus atminimo Zosės ir Juozo Jakavonių sodyboje, kurią paveldėjo dukros Angelė ir Birutė, geras pusdienis ištirpo nejučiomis. Jos pažymėjo, kad Tėvelio lūpomis daugybę metų oriai ir pagarbiai tarti žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, apie pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą partizanų priesaiką iki galo nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, yra gyva istorija. Ir pagarbi atmintis tiems, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos Nepriklausomybės. Jis, nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios sveikatos, svetingai sutikdavo kiekvieną lankytoją bet kuriuo paros metu. O jų būdavo kasdien, ypač vasarą, lankosi moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Taip pat dar gyvi likę partizanai. Žmonės atvykdavo net iš tolimų šalių pamatyti partizanų bunkerio ir jo saugotojo.
Dukros pažadėjo, jog įvykdys tėvelio norą – ši sodyba kaip ir iki šiol bus atvira visiems, kuriems įdomi šiame krašte vykusių laisvės kovų istorija. Netolimoje ateityje čia bus įrengtas muziejus, kuriame bus saugomi svarbūs partizano Juozo Jakavonio–Tigro reliktai – padėkos, diplomai, partizaninės veiklos dokumentai ir straipsnių kopijos, reikšmingus susitikimus liudijančios nuotraukos. Taip pat kryželis, kuriuo šioje sodyboje buvo laiminamas Adolfas Ramanauskas–Vanagas prieš santuoką Nedzingės bažnyčioje su Birute Mažeikaite. Taip pat – Merkyje rasta žuvusio partizano krauju sulaistyta maldaknygė. Visa tai – be jokių abejonių itin vertinga istorinė medžiaga, kuri turi būti išsaugota ateities kartoms.
Renginio organizatoriai – „Juozo Jakavonio–Tigro labdaros ir paramos fondas“ – nuoširdžiai dėkoja pagrindiniams vadavietės atkūrimo ir renginio rėmėjams: LR Krašto apsaugos ministerijai, įmonės „Dzūkijos mediena” vadovui Mariui Valukynui ir Merkinės restorano „Dzūkynė“ savininkei Živilei Valukynienei, už visapusišką pagalbą ir finansinę paramą – UAB „Vilniaus odontologijos klinika“ ir „Žvėryno odontologijos klinika“ savininkui Vytautui Kygai bei šių bendrovių vadovui Karoliui Kygai, „Vilniaus odontologijos klinika“ ir „Žvėryno odontologijos klinka“ savininkei Linai Šturienei, UAB „Vilniaus odontologijos klinika“ ir „Žvėryno odontologijos klinka“ savininkei prof. Vytautei Pečiulienei, UAB HCTC savininkui Voldemarui Eičui, Alytaus – Ročesterio susigiminiavusių miestų komitetui (pirmininkė Jolanda Česonis), UAB „Ekskomisarų biuras“, pirmajam atkurtos nepriklausomos Lietuvos policijos generaliniam komisarui generolui Petrui Liubertui, Valstybinių miškų urėdijos Druskininkų regioninio padalinio vadovui Zenonui Naujokui, Pulkininko J. Vitkaus – Kazimieraičio atminimo draugijai, UAB „Karališkas tigras“ savininkui Mečislovui Subeliui, VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“, asociacijai „Andriaus Dručkaus iniciatyva“, Gražinai ir Gediminui Kinderiams, UAB „LKH-Baltic“ generaliniam direktoriui Gyčiui Važgiui, UAB „LKH-Baltic“ Egidijui Kairiui, prekybos tinklui IKI (gen. direktorė Nijolė Kvietkauskaitė), Raseinių rajono savivaldybei, Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorei Rūtai Prusevičienei, Kazimierui Musteikiui, Vygantui Sliesoraičiui, tautinei Lietuvių Studentų korporacijai „Neo-Lithuania“, Aušrai ir Mantui Krivickams, Kristinai ir Artūrui Giedraičiams, Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei, Druskininkų restorano „Velvetti“ savininkams Snieguolei ir Remigijui Žižiams, Lietuvos politinių kalinių bendrijai „ Kolyma“, Dzūkų pulkuciui, Birutei, Antanui, Justui, Arvydui Skindarams, grafikos dizaineriai Miglei Rukštelytei ir kitiems geros valios žmonėms.
Už pagalbą organizuojant renginį – Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariams (vadui plk., leit. Linui Sadauskui), VSAT Varėnos rinktinės pasieniečiams, LR Krašto apsaugos ministerijai, LR Seimo pirmininko pavaduotojai Radvilei Morkūnaitei– Mikulėnienei, LR Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkui Laurynui Kasčiūnui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkui Pranui Ulozui, Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių valdybos pirmininkui Albinui Gutauskui, Varėnos rajono savivaldybės merui Algiui Kašėtai, Varėnos kultūros centro kolektyvui, Merkinės seniūnijos seniūnui Gintautui Tebėrai, Egidijui Memeniškiui už puikią sceną, įgarsinimą ir ledinį ekraną, UAB „Paviljonų pasaulis“ savininkui Romui Volungevičiui, Andriui Jakubauskui, Giedriui Tėveliui, “Gertrūdos pirkia”, Vitalijai ir Algiui Svirneliams, už skanią pasieniečių košę ir arbatą – Varėnos pasienio tarnybai.
