„Neapykantos kalba yra nukreipta į esmines žmonių ir žmonių grupių tapatybės dalis. Neapykantos kalba, nukreipta į tas pirmines tapatybės dalis, tarytum siunčia žinutę, kad žmonės, kurie priklauso šiai grupei, neturėtų būti visuomenės dalis, šie žmonės neturėtų jaustis saugūs, nėra lygūs su kitais“, – teigė Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovas Ajus Jurgaitis.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir translyčių žmonių teisių organizacija Trans Autonomija lapkričio mėnesį surengė diskusijų ciklą „Visuomenė be neapykantos: kodėl mums turėtų rūpėti neapykantos kalba?“.
Diskusijų metu ekspertai/ės ir pažeidžiamų visuomenės grupių atstovai/-ės svarstė, ką gali padaryti skirtingi visuomenės nariai, bendruomenės, institucijos, žiniasklaida ir kiti, kad neapykantos mūsų visuomenėje būtų mažiau. „Kiekvienas galime turėti kažkokių nemalonių diskriminacinių nuostatų dėl švietimo trūkumo ir kultūroje įsitvirtinusių neigiamų naratyvų, todėl kiekvienam siūlyčiau pasėdėti su savimi ir apmąstyti, ką manote apie vienai ar kitai grupei priklausančius žmones ir kodėl, ir kaip savo požiūrį galėtumėte pagerinti, kad prie neapykantos kalbos neprisidėtumėte savo veiksmais ar jų nebuvimu“, – pažymėjo Trans Autonomijos ekspertas Frydrichas Mireckas.
Dauguma diskusijų dalyvių pritarė, kad neapykantos kalba nėra tik individualių asmenų ar kelių neigiamų komentarų problema. „Pasikartojančios neapykantos apraiškos, žmonių patiriama sisteminė diskriminacija gali sukurti nesaugumo, nepasitikėjimo atmosferą visuomenėje. Dažnai neapykanta pasitelkiama ir kaip politinės galios stiprinimo įrankis – vietoj to, kad būtų sprendžiamos sudėtingos socialinės-ekonominės problemos, dalies visuomenės pyktis nukreipiamas į pažeidžiamas visuomenės grupes“, – teigė Ajus Jurgaitis.
Diskusijų metu išskirtinis dėmesys skirtas neapykantos kalbai tautybės, kalbos, seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės pagrindais. Renginių organizatorių teigimu, šios temos pasirinktos atsižvelgiant į statistiką: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskelbtoje ataskaitoje apie neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos situaciją Lietuvoje 2020–2021 metais minima, kad 2020-2021 m. dažniausi neapykantos motyvo požymiai viešoje vietoje buvo rasė ir tautybė, o elektroninėje erdvėje – seksualinė orientacija.
Nors pagal 2019 m. sausio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimą pažymima, kad diskriminacija lytinės tapatybės pagrindu yra draudžiama, ši išvada nėra atspindima Lietuvos teisės aktuose. Ajus Jurgaitis pabrėžė, kad dėl šios priežasties neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai lytinės tapatybės pagrindu tampa teisiškai nematomi, ir dažnai apie šiuos nusikaltimus nėra pranešama. Diskusijos metu dėl tinkamo įstatyminio reglamentavimo nebuvimo saugumo nejaučianti teigė ir pašnekovė Katya Felicia Martens, Trans Autonomijos narė – „pagal įstatymus mes neturime jokios apsaugos, todėl yra toks jausmas, kad jeigu man kas nors atsitiks, niekas man nepadės“.
Pasak diskusijų dalyvių, svarbų vaidmenį formuojant visuomenės požiūrį į neapykantos kalbą patiriančias visuomenės grupes atlieka ir žiniasklaida. Diskusijos metu Ajus Jurgaitis pažymėjo, kad didelė dalis žmonių savo nuomonę apie LGBTQ+ žmones, pabėgėlius, migrantus, ir kitas pažeidžiamas visuomenės grupes dažnai susidaro žiniasklaidos pagalba, tačiau žiniasklaidoje šių visuomenės grupių atstovų/-ių balsus jų pačių teisių klausimais girdime retai.
Daugumos diskusijos dalyvių teigimu, norint gyventi visuomenėje, kurioje neapykantos mažiau, itin svarbu didesnį dėmesį skirti švietimui, supažindinti žmones su visuomenės įvairove ir skatinti tarpusavio supratimą. „Dažnai neapykantos kalba kyla iš nežinojimo ar nesupratimo“, – švietimo svarbą akcentavo Lietuvoje jau 8 metus gyvenantis imigrantas iš Nigerijos Okeoghene Daniel Williams.
Atsakydami į klausimą „kodėl neapykantos kalba turėtų rūpėti visiems/-oms“, diskusijų dalyviai/-ės teigė, kad nuolat skleidžiamos neapykantos poveikis tiek ją patiriantiems žmonėms, tiek plačiajai visuomenei – itin neigiamas. Neapykantos apraiškos ir jų toleravimas visuomenėje sukuria psichologines traumas ir psichikos sveikatos sunkumus ne tik pažeidžiamoms nuo neapykantos kenčiančioms bendruomenėms, bet ir skaldo, supriešina ir neigiamai veikia visą visuomenę, jos socio-ekonominį potencialą bei psichikos sveikatą.
Dalį diskusijų metu aptartų terminų ir pagrindinių teiginių galite rasti Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir Trans Autonomijos išleistuose lankstinukuose.
Renginiai organizuoti vykdant projektą „Tarpbendruomeninis supratimas ir saviraiška be neapykantos“, finansuojamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Projektą vykdo Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Trans Autonomija ir Diversity Development Group.
