Su Luku susitinkame kitą dieną iš ryto, valandomis, kai jis ilsisi nuo grojimo.
Saulei kaitinant, pasislėpę pavėsyje sugrįžtame į jo vaikystę ir ieškome kelių, sugrąžinusių jį į pajūrį.
Muzikantų sūnus
Luko tėtis, kilęs iš vokiečių ir rusų giminės, sovietmečiu gyveno Rusijoje, vokiečių kaime, o maždaug 8-ajame dešimtmetyje buvo pasiųstas tarnauti į Lietuvą.
Čia, Birštono kultūros centre, jis susipažino su Luko mama. Kadangi abu buvo muzikantai, greitai sukūrė grupę ir koncertavo vietiniuose renginiuose. Taip ir įsimylėjo. Po kurio laiko susituokė ir ėmė lauktis sūnaus.
Tuomet šeima nusprendė persikelti į Vokietiją, kurioje gyveno didžioji dalis giminės, tad Lukas gimė ir užaugo šioje šalyje.
Bet Lietuvos šeima nepamiršo, kasmet kartu su sūnumi keliaudavo aplankyti giminių ir ilsėtis Palangoje.
Čia, žaisdamas su bendraamžiais ir bendraudamas su likusiais giminaičiais, išmoko lietuvių kalbą, nors Vokietijoje tėvai su juo kalbėdavo tik vokiškai.
Tad ir susitikus, kalbame lietuviškai.
O muzika į Luko gyvenimą atėjo iš tėvų. Jo tėtis – savamokslis gitaristas, mama – konservatoriją baigusi pianistė.
Dar būdamas šešerių jis prisėdo prie pianino ir mamos padedamas išmoko pradmenis, tačiau pamatęs, kad vėliau teks groti ne viena, o abiem rankomis, pagalvojo, kad bus per sunku ir nusprendė bandyti groti gitara.
Ją vaikinas į rankas paėmė septynerių. Nelankydamas jokios muzikos mokyklos, mokomas tik tėvo, pradėjo skambinti klasikinius kūrinius, o vėliau groti ir elektrine gitara.
Lemtingas sprendimas
Kažkelintą kartą apsilankius Palangoje, Luko tėtis sumanė, kad sūnus jau pakankamai suaugęs parodyti savo talentą ir pasodino jį groti parke.
„Norėjo, kad aš pajausčiau, ką reiškia groti prieš žmones“, – pasakoja Lukas.
Kai jam begrojant pro šalį einantis žmogus pirmą kartą įmetė kelias monetas, Lukas skubėjo žiūrėti, ką gavo, bet tėtis jį sudrausmino – „tu nežiūrėk, tai visai nesvarbu“, – pirmąsias gatvės muzikanto pamokas prisimena jis.
Nuo to laiko į Palangą groti Lukas sugrįžta nuolat, ne kiekvienais metais, bet sudėjus visus, kai čia apsilankė, šie būtų dešimti.
Ilgą laiką, nors ir turėjo muzikinę grupę Vokietijoje, grodavo gatvėse ir nežinojo, ar muzika bus jo gyvenimo kelias, ar liks tik laisvalaikiu, bet viena vasara pajūryje padėjo apsispręsti.
„Grojau Birutės parke. Jau rengiausi baigti ir sudėti gitarą, bet viena moteris paprašė pagroti dar. Paklausė, ką galiu, pasakiau, kad Bachą. Aš pagrojau, o ji buvo tokia sužavėta, per skruostus riedėjo ašaros, tada ji pasakė, kad niekada nepaleisčiau to ir gročiau toliau.
Tai buvo ta akimirka, kai supratau, kad žmonėms tikrai patinka ir turiu eiti šiuo keliu“, – pasakoja jis.
Užsidirba buto nuomai
Kai Lukas baigė mokyklą Vokietijoje, reikėjo spręsti, kur mokytis toliau. Tuo metu pasitaikė proga dalyvauti konkurse Vilniuje, tad jis kuriam laikui atvyko į sostinę, o užklupus pandemijai ir pasiliko čia.
Jo tėtis, pažinojęs keletą dėstytojų Klaipėdos universitete, pasiūlė sūnui studijuoti klasikinės gitaros specialybę.
„Pamaniau, kad gal visai nieko būtų, kad geriau išmokčiau kalbą, ją patobulinčiau, o Lietuvoje man patiko“, – sako jis.
Šiais metais jis baigė pirmąjį kursą ir ruošiasi studijuoti toliau, baigęs žada rengti savo koncertus.
Tai buvo ta akimirka, kai supratau, kad žmonėms tikrai patinka ir turiu eiti šiuo keliu.
O muzikavimas kurorto lankytojams, kaip sako vaikinas, ir gera praktika, ir galimybė užsidirbti.
„Jeigu gatvėje groji, lengviau ant scenos stovėti. Vis tiek ateina žmonių, atsisėda ir klausosi. Bet groju ir tam, kad išgyvenčiau studijų metu, – pripažįsta jis.
– Iš tikrųjų, muzika yra sunki duona, bet taip išeina, kad jeigu vasarą pagroju, užtenka susimokėti už butą ir kitas išlaidas.“
Studijų metu, sako jis, laiko darbui nelieka. Be paskaitų tenka ilgas valandas repetuoti, per dieną ne mažiau kaip penkias.
Todėl Palangoje Lukas žada groti visą vasarą, darbo dienomis kas dvi ar tris dienas, savaitgaliais – kas dieną, nes tuo metu daugiau žmonių. Pradėjęs groti be penkių valandų neapsieina.
O tuo metu, kai negroja, eina pasivaikščioti prie jūros, sportuoja ir ilsisi. Apie keturis kartus per savaitę dar spėja sugrįžti ir į Klaipėdą, kur aplanko universitetą ir praktikuojasi.
Lietuviai muzikantus gerbia labiau
Tiesa, Lukas nėra vienintelis muzikantas Palangos gatvėse, todėl tenka „dalintis“ vietomis.
Jis pasakoja, kad yra susitaręs tik su vienu nuolatiniu gatvės muzikantu, kad kas kartą pasikeis vietomis – vieną dieną jis gros prie pat Palangos tilto, kur susirenka gausus būrys saulėlydžio stebėtojų, kitą kartą šią vietą užleis kolegai.
Jis sako, kad ateina ir tokių muzikantų, kurie ne itin gerai muzikuoja, bet kai kurie tobulėja, juokiasi jis, groja geriau nei pernai. O vietos užtenka visiems, sako jis, pykčių nebūna.
Lukas sau paprastai ieško ramesnės vietos, nes klasikinę muziką gali užgožti tiek būgnų ar elektrinių gitarų skambesys, tiek J.Basanavičiaus kavinių leidžiami šlageriai.
Jis pasakoja, kad situacijų būna įvairių, keliančių nuotaiką, o kartais – netikėtų. Pavyzdžiui, vieną dieną berniukas vietoje monetų į gitaros dėklą įmetė meškiuką, o po kurio laiko atėjo jo mama su verkiančia sesute ir paprašė žaislą atiduoti. Nes šis, pasirodo, buvo mergaitės.
O kita mergaitė, nešdama pinigus, susimaišė ir vos neįmetė jų į šalia jo stovėjusią šiukšlių dėžę.
„Kartais, būna, paprašo pagroti kažkokį kūrinį, o aš nemoku to, ir vis tiek prašo, sako, juk tik keli akordai“, – šypsosi vaikinas. Kartais ateina ir neblaivūs asmenys, bet retai, sako jis, o jei šie ima trukdyti, kiti praeiviai padeda suvaldyti situaciją.
„Čia, Lietuvoje, žmonės muziką labiau gerbia, pozityviau žvelgia į mane, grojantį gatvėje, nei Vokietijoje“, – sako jis.
Bei priduria, kad paprastai jis groja klasikinę muziką, bet poilsiautojai labiausiai mėgsta „Metallicos“ „Nothing Else Matters“.
Rašo repo tekstus
Tiesa, vaikinas turi ir kitą aistrą – rašyti repo tekstus.
„Čia kaip hobis, bet aš pats rašau. Parašiau tris dainas, pirmoje ir antroje naudojau ne savo ritmą, o trečiai naudojau prieinamą laisvai, nemokamą, tad dabar tobulinu ir norėčiau netrukus paleisti“, – pasakoja jis ir priduria, kad tai bus jo pirmas lietuvių kalba parašytas dainos tekstas, jo tema susijusi su priklausomybe nuo socialinių tinklų.
Be šių, Lukas taip pat sukūrė keletą dainų su gitara, tačiau dabar klasikinei muzikai kurti nėra įkvėpimo, sako jis, o ir laiko ne per daugiausiai, kai vasara tokia intensyvi.
Paklaustas, ar ateityje nori pasilikti gyventi Lietuvoje, ar grįžti į Vokietiją, jis sako nežinantis, bet kad sies gyvenimą su muzika, yra tikras.
„Ateityje norėčiau būti scenoje, nes man labai patinka koncertuoti ir tai, kad žmonėms patinka, jie kaifuoja. Norėčiau kurti ir savo kūrinius, pavyzdžiui, pirmą dalį koncerto galėčiau groti žinomus kūrinius, o antroje dalyje – savo“, – ateities svajonėmis dalijasi jis.
