Vadinamieji pranešėjai (teisėsaugą apie negeroves informuojantys asmenys) yra vienas pagrindinių informacijos šaltinių viešajame ir privačiame sektoriuose, kuris leidžia tinkamai ir laiku reaguoti į galimus pavojus mokesčių mokėtojų pinigų švaistymui, visuomenės sveikatai ir aplinkai. 47 procentai visų Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) 2008 m. nagrinėtų bylų buvo pradėta po susirūpinusių piliečių pranešimų. 2007 m. kompanijos KPMG tyrimo duomenimis įmonės darbuotojų ir susijusių asmenų pranešimai yra efektyviausia finansinių sukčiavimų atskleidimo priemonė.
TI 2009 m. Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, 84 procentai Lietuvos gyventojų mano, kad valdžios pastangos pažaboti korupciją yra neefektyvios.
Lietuvoje vis dar nėra pranešėjų apsaugą užtikrinančio įstatymo. Tuo tarpu, TILS duomenimis, vien apie 20 tirtų valstybinių institucijos kasmet sulaukia daugiau nei 40 000 tūkstančių gyventojų pranešimų.
Vien pinigų už informacija negana
„Lietuvos valdžia, ragindama žmones pranešti apie su korupcija susijusias ir kitas neteisėtas veikas, tikisi iš jų sąmoningumo, pilietiškumo ir drąsos. Tačiau net materialinės paskatos, kurias numato neseniai pakeistas Vyriausybės nutarimas, nėra pakankamos, jei mūsų teisė pranešėjams nenumato apsaugos nuo galimo susidorojimo“, sako TILS vadovas ir „Transparency International“ pasaulinės valdybos narys Sergejus Muravjovas.
Gruodžio 3 d. TI paskelbtoje ataskaitoje dėl pranešėjų apsaugos situacijos 10 Europos Sąjungos valstybių (Airijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Rumunijos, Slovakijos ir Vengrijos) pabrėžiama pranešėjų apsaugos svarba ir atsirandanti politinė valia užtikrinti pranešėjų apsaugą nacionaliniame lygmenyje. Ataskaita rodo, kad šis klausimas pagaliau intensyviai pradėtas kelti ir centrinėje ir rytų Europoje.Neretai pranešėjai, gindami viešąjį interesą, patys stipriai rizikuoja. Jie gali būti persekiojami darbe arba atleidžiami iš darbo, darbdavys gali grasinti jiems teisminiu persekiojimu arba iškelti bylą dėl šmeižto ar konfidencialumo pažeidimo, jiems taip pat gali būti pritaikytos baudžiamosios sankcijos. Blogiausiu atveju pranešėjams gali grėsti net fizinis susidorojimas.
„Jei anksčiau galėjome manyti, jog tokios apsaugos klausimą pajėgios sureguliuoti ir įgyvendinti tik ekonomiškai stipresnės ar labiau išsivysčiusios šalys kaip Didžioji Britanija ar JAV, šis „Transparency International“ tyrimas parodė, kad tam ne tik ruošiasi visos mūsų kaimynės, bet kai kurios šalys, tokios kaip Rumunija ar Vengrija, jau ėmėsi konkrečių teisinių priemonių pranešėjų apsaugai užtikrinti“, pastebi TILS vadovas.
Esame pasiruošę atsikratyti baimių?
Ataskaitoje pabrėžiama, kad nors daugumoje posovietinio bloko valstybių vis dar būta neigiamos reakcijos į pranešėjus,„Lietuvos korupcijos žemėlapio 2008“ tyrimo rezultatai rodo, jog virš 85% Lietuvos gyventojų pranešėjus laiko drąsiais ir pilietiškais žmonėmis. Tačiau tik penktadalis žmonių teigia patys praneštų apie galimą teisėtą veiklą. Viena iš pagrindinių nepranešimo priežasčių gali būti neigiamų pasekmių ir susidorojimo baimė.
S.Muravjovas įsitikinęs: „Nė viena valdžia nėra pajėgi efektyviai kovoti su korupcija be savo piliečių pagalbos. Simboliška, kad šiemet Pasaulinė antikorupcinė diena sutapo su Vyriausybės veiklos metinėmis. Manau, tai puikus metas paklausti savęs, ar mes esame pasiruošę atsikratyti baimių bei priminti mūsų valdžios atstovams jų pažadus sudaryti tam sąlygas ir padėti vieni kitiems.“
Pranešėjų apsaugos įstatymo priėmimas patvirtintas kaip viena iš Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių. TILS iniciatyva Lietuvoje jau parengtas pranešėjų apsaugos įstatymo projektas, kuris derinamas su atitinkamomis institucijomis. Tikimasi, jog šio įstatymo projektas bus pateiktas Seimo svarstymui 2010 m. pavasario sesijos pradžioje.
Ištrauka iš ataskaitos apie TI rekomenduojamus pranešėjų apsaugos principus
Pranešėjai gali atlikti svarbų vaidmenį, aiškinantis sukčiavimo, korupcijos ir netinkamo valdymo atvejus. Jų veiksmai padeda išsaugoti gyvybes, ginti žmogaus teises bei užtikrinti įstatymų viršenybę. Neretai pranešėjai, gindami viešąjį interesą, patys stipriai rizikuoja. Jie gali būti persekiojami darbe arba atleidžiami iš darbo, darbdavys gali grasinti jiems teisminiu persekiojimu arba iškelti bylą dėl šmeižto ar konfidencialumo pažeidimo, jiems taip pat gali būti pritaikytos baudžiamosios sankcijos. Blogiausiu atveju pranešėjams gali grėsti net fizinis susidorojimas.
Pranešėjų teisė paviešinti jų žinomą informaciją yra artimai susijusi su saviraiškos teise ir sąžinės laisve, taip pat skaidrumo ir atskaitingumo principais. Vis dažniau suprantama, kad veiksminga pranešėjų apsauga nuo susidorojimo ar kerštavimo sudaro geresnes sąlygas pranešti ir skatina atvirą ir atskaitingą aplinką darbovietėse. Tarptautinės konvencijos įpareigoja valstybes dalyves priimti ir įgyvendinti tinkamą teisinį reguliavimą ir vis daugiau vyriausybių, privataus sektoriaus bei ne pelno organizacijų suvokia tokio reguliavimo reikalingumą.
Keli ataskaitos paragrafai kalba apie tapatybės apsaugą bei pranešėjo apsaugojimą nuo bausmės. Teigiama, jog Įstatymas turi garantuoti, kad pranešėjo tapatybė negalės būti atskleista be asmens sutikimo, ir numatyti anonimiško pranešimo galimybę.
Apsauga nuo bausmės: įstatymas turi apsaugoti pranešėją nuo bet kokių neigiamų pasekmių, kurios galėtų kilti kaip pranešimo pasekmė. Tai turi apimti visus galimus žalos tipus, kaip atleidimą, sankcijas darbe, priverstinį darbo keitimą, persekiojimą, statuso bei privilegijų praradimą ir panašiai.
