Šie oro smūgiai – dar vienas paradoksas D.Trumpo vadovaujamų Baltųjų rūmų užsienio politikos strategijoje. Administracija dažnai projektavo chaotišką įvaizdį ir neaiškiai pasisakydavo tokiomis temomis kaip JAV parama NATO.
Prezidento teiginiai tokiais klausimais, kaip, pavyzdžiui, JAV ir Meksikos siena, bei dažnai klaidinantis jo kalbėjimo stilius neleidžia nuspręsti, kas yra priešai, o kas – sąjungininkai.
Efektyvus Baltųjų rūmų signalas
Tačiau panašu, kad D.Trumpo administracija nacionalinio saugumo srityje kuria kur kas efektyvesnę sistemą, nei daugelis tikėjosi.
Sistemos centre – D.Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais generolas leitenantas Herbertas Raymondas McMasteris, laikomas vienu pagrindinių JAV kariuomenės strategų. Jis – bene pagrindinė figūra užsienio politikos klausimais, daranti didesnę įtaką nei gynybos sekretorius Jamesas Mattisas ar valstybės sekretorius Rexas Tillersonas.
Spręsdami, koks turėtų būti JAV atsakas į Sirijos cheminio ginklo panaudojimą, H.R.McMasteris ir kiti JAV kariuomenės strategai D.Trumpui davė tris pasirinkimo variantus.
Pirmasis – Sirijos prezidentą Basharą al Assadą pašalinantis ir jo rūmus sugriaunantis smūgis. Antrasis – ne mažiau drastiškas: pulti Sirijos oro bazes ir taip greičiausiai nužudyti Rusijos patarėjus ir aviacijos komandą.
Šie du variantai pastūmėjo D.Trumpą rinktis šiek tiek švelnesnį, trečiąjį – atakuoti tik vieną aviacijos bazę, atsakingą už cheminę ataką.
Šie variantai pastūmėjo D.Trumpą rinktis šiek tiek švelnesnį, trečiąjį – atakuoti tik vieną aviacijos bazę, atsakingą už cheminę ataką.
Prieš tai JAV įspėjo Rusiją iš ten patraukti savo personalą.
Palyginti su kur kas chaotiškesniais B.Obamos administracijos sprendimais, pavyzdžiui, teikti ginklus Sirijos sukilėliams, tačiau nesuteikti pakankamai karinės galios iš tiesų pakeisti karo eigą, šią vieną ataką galima laikyti aiškiai apibrėžta.
Baltieji rūmai ir H.R.McMasteris sugebėjo parodyti, kad Sirijos aviacijos bazės ataka – atsakas į cheminio ginklo panaudojimą, ir kad JAV greičiausiai neatsakys į šiuo metu vykstančias įprastas atakas sukilėlių kontroliuojamose teritorijose.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas atakos metu lankėsi JAV, todėl oro smūgiai Sirijoje suteikė puikią galimybę D.Trumpui pasiųsti žinutę, kad jis yra nusiteikęs imtis karinių veiksmų prieš Šiaurės Korėją.
Pekinas į šią žinutę atsakė sumažindamas anglies užsakymus iš Šiaurės Korėjos ir neleisdamas diplomatams dalyvauti didžiuliame Pchenjane vykusiame parade.
Tai galima laikyti JAV strategine pergale, kadangi net Šiaurės Korėja vargiai tęs raketų bandymus, tikėdamiesi, kad už tai nesulauks JAV karinių veiksmų.
Netrūksta ir klaidų
Vis dėlto D.Trumpas greitai suklupo. Po atakos Sirijoje duodamas interviu jis, panašu, pamiršo, kurią šalį bombardavo JAV. Prezidentas sakė, kad raketos „buvo išsiųstos į Iraką“.
Vėliau žiniasklaidoje buvo pranešta, kad JAV karinio laivyno armada tikriausiai iškeliavo link Korėjos pusiasalio. Kai netrukus paaiškėjo, kad atominis lėktuvnešis „USS Carl Vinson“ iš tiesų nepajudėjo iš Singapūro į Korėją, o vis dar buvo iš anksto suplanuotose pratybose su Australijos kariniu laivynu kitame Azijos gale, Baltieji rūmai atrodė tarsi praradę ryšį su realybe.
Administracija ateityje gali išvengti tokių klaidų, tačiau kur kas didesnė problema yra ta, kad nė vieno iš geopolitinių konfliktų situacija nepagerėjo.
Administracija ateityje gali išvengti tokių klaidų, tačiau kur kas didesnė problema yra ta, kad nė vieno iš geopolitinių konfliktų situacija nepagerėjo.
B.al Assadas vis dar valdžioje Sirijoje, o H.R.McMasterio ir kitų spėjimai, kad Rusija gali jį apleisti, kol kas nepasitvirtino. Šiaurės Korėjos ginklų programa vis dar juda pirmyn. Nors paskutinis raketos bandymas buvo nesėkmingas, Pchenjano retorika ir karinės galimybės intensyvėja.
Tas pats galioja ir kitiems konfliktams, į kuriuos vis dar yra įsitraukusios JAV – nuo Afganistano iki Irako, nuo Libijos iki Jemeno. Valdant D.Trumpui, padaugėjo JAV oro smūgių Irake, Sirijoje, Afganistane ir Jemene. Civilių žūtys, daugeliu atveju, taip pat auga.
Tiesa, Baltieji rūmai netiesiogiai įsakė atlikti pastaruosius veiksmus. Plačiai aptartas „visų bombų motinos“ sprogimas Afganistane buvo regiono vado sprendimas. Panašu, kad Baltieji rūmai sumažino apribojimus, ką kariuomenė gali daryti konflikto zonose.
Nors apribojimų mažiau, nei būnant net smulkiausiems B.Obamos veiksmams vadovaujančiai administracijai, toks požiūris – taip pat rizikingas.
Nors apribojimų mažiau, nei būnant net smulkiausiems B.Obamos veiksmams vadovaujančiai administracijai, toks požiūris – taip pat rizikingas.
Nėra aišku, kiek dėmesio administracija gali skirti kitiems, antraeiliams klausimams, kadangi joje vis dar trūksta deputatų ir valstybės bei gynybos sekretorių asistentų, kurie paprastai nudirba didžiausią darbą.
Per pirmąsias šimtą dienų D.Trumpo vadovaujami Baltieji rūmai suvaldė kai kurias krizes ir paskleidė strateginius signalus kur kas geriau, nei dauguma tikėjosi.
Vis dėlto administracija išvystė gąsdinantį įprotį griebtis karinės jėgos, tiksliau, bombardavimo ar jo grėsmės, kaip savo pirmą, o ne paskutinį pasirinkimą.
Toks požiūris kartais gali padėti suvaldyti individualias krizes, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose ar net Šiaurės Korėjoje. Tačiau įmanomas ir priešingas variantas – kylant įtampai tarp Rusijos ir Kinijos, toks požiūris gali sukelti katastrofiškus padarinius.
