Centrinė valdžia Ispanijoje artėjantį referendumą laiko neteisėtu, o teismai yra nurodę nerengti balsavimo, kuris, jų teigimu, prieštarauja Ispanijos konstitucijai.
Be to, policija trečiadienį sulaikė 14 Katalonijos vyriausybės pareigūnų. Atliktos mažiausiai 22 kratų operacijos.
Barselonoje – išdidžiame klestinčio autonominio regiono didmiestyje – iškart pasirodė tūkstančiai protestuotojų, kurie blokavo centrinę gatvę Gran Via (Didįjį Kelią).
O Katalonijos lyderis Carlesas Puigdemont'as paskelbė, kad Madridas „de facto suspendavo Katalonijos savivaldą“.
Referendumą dėl nepriklausomybės katalonai organizuoja jau ne pirmą kartą. 2014-aisiais regiono 81 proc. balsavusiųjų pasisakė už atsiskyrimą nuo Ispanijos.
Tačiau tuomet koją pakišo menkas aktyvumas – balsavo tik 35 proc. tokią teisę turėjusių asmenų. Tiesa, dar prieš tai katalonų valdžia nusileido Madrido spaudimui ir referendumą pavadino neprivalomuoju – savotiška „konsultacija“.
Nepriklausomybės troškimas per trejus metus, regis, nenuslopo, ir šįkart Katalonijos vyriausybė rengia jau privalomąjį referendumą. O Ispanija ir toliau mėgina stabdyti tokią iniciatyvą. Ar laisvė įmanoma?
Kas vyko anksčiau?
Katalonų patriotinius jausmus savam regionui, o ne Ispanijai daug dešimtmečių gniaužė generolo Francisco Franco diktatūrinis režimas. Kai tironas 1975 metais mirė, tie jausmai pabudo.
Galiausiai platesnės autonomijos troškimas buvo išsakytas 2006-aisiais paskelbtame statute, kurį palaimino tiek Ispanijos, tiek Katalonijos parlamentai. Dokumente „tautai“ buvo suteiktos didesnės galios ir teisė kontroliuoti regiono finansus.
Tiesa, po ketverių metų atskiras šio statuto dėl autonomijos dalis anuliavo Ispanijos konstitucinis teismas. Separatistus tokie veiksmai įsiutino taip, kad jie ėmėsi organizuoti referendumą dėl visiškos Katalonijos nepriklausomybės.
Balsavimas įvyko 2014-ųjų lapkritį. Ir nors jis buvo neoficialus ir neįpareigojantis faktas, kad 80 proc. atidavusiųjų balsą parėmė nepriklausomybę, separatistines jėgas, 2015-aisiais laimėjusias regioninius rinkimus, padrąsino inicijuoti naują plebiscitą.
Balsalapyje tėra vienas klausimas: „Ar norite, kad Katalonija taptų nepriklausoma valstybe – respublika?“
Katalonai spjovė į Ispanijos konstituciją, kuriame nurodoma, kad valstybė yra nedalijama, ir regiono parlamentas rugsėjo 6-ąją paskelbė: referendumas vyks.
Balsalapyje tėra vienas klausimas: „Ar norite, kad Katalonija taptų nepriklausoma valstybe – respublika?“ Pažymėti reikia arba langelį „taip“, arba langelį „ne“.
Katalonijos parlamento sprendimu, referendumo rezultatai bus įpareigojantys: tai reiškia, kad per dvi dienas nuo akimirkos, kai rinkimų komisija paskelbs balsavimo rezultatus, parlamentas turi paskelbti nepriklausomybę. Žinoma, jei jai bus pritarta.
Autonominio regiono prezidentas C.Puigdemont'as tikina, kad „nė vienas kitas teismas ar politinė institucija“ negali suspenduoti jo vyriausybės.
Vis dėlto jis ištiesė alyvos šakelę Madridui, pasiūlydamas sustabdyti, Ispanijos požiūriu, neteisėtai rengiamą referendumą mainais į legalų balsavimą: „Reikia derybų, kad susitartume, kada ir kaip gali balsuoti katalonai.“
Kaip reagavo Madridas?
Alyvos šakelės Madride niekas nepaėmė, o Ispanijos premjeras Mariano Rajoy pareiškė: „Sakau tai ramiai ir tvirtai: referendumo nebus, jis neįvyks.“
Vyriausybės vadovas taip pat kreipėsi į Konstitucinį teismą, kuris netrukus sustabdė Katalonijoje priimtą įstatymą dėl referendumo rengimo. Be to, Madridas jau siekia perimti regiono ekonomikos kontrolę.
C.Puigdemont'as: „Ispanija de facto suspendavo Katalonijos savivaldą ir paskelbė de facto nepaprastąją padėtį.“
Nenuostabu, kad rugsėjo 20-ąją, paskelbus apie areštus Katalonijoje, C.Puigdemont'as konstatavo: „Ispanija de facto suspendavo Katalonijos savivaldą ir paskelbė de facto nepaprastąją padėtį.“
Madridas suėmė 14 aukšto rango Katalonijos pareigūnų, įskaitant viceprezidento Oriolo Junqueraso pavaduotoją Josepą Marią Jove. Jie kaltinami „nepaklusnumu, netinkamu pareigų atlikimu ir lėšų grobstymu“.
Policija konfiskavo beveik 10 mln. balsalapių, skirtų referendumui, be to, surengtos kratos Katalonijos ministerijose – ekonomikos, užsienio reikalų, telekomunikacijų – ir kitose institucijose.
Galiausiai daugiau nei 700 Katalonijos regiono merų laukia apklausos ir galimas baudžiamasis persekiojimas. Ispanijoje šiuo metu neįmanoma patekti į oficialų referendumo tinklalapį.
Reaguodami į tokius įvykius, separatistai ketvirtadienį vėl ėjo protestuoti ir skelbė „nuolatinę mobilizaciją“.
Ar katalonai tikrai nori nepriklausomybės?
Šis klausimas svarbus visų pirma todėl, kad į jį nėra aiškaus atsakymo. Antai per neoficialų 2014-ųjų referendumą balsuoti atėjo tik 2,2 mln. iš 5,4 mln. rinkėjų, bet organizatoriai džiaugėsi, kad net 80 proc. balsavusiųjų pasisakė už nepriklausomybę.
Bet juk balsuoti greičiausiai ėjo būtent tie, kurie remia Katalonijos valstybingumą, o žmonės, manantys, kad geriau likti Ispanijos sudėtyje, liko namuose – juolab, kad plebiscito rezultatai nebuvo įpareigojantys.
Liepą Katalonijos vyriausybės užsakyta apklausa parodė, kad 49 proc. Katalonijos gyventojų prieštarauja nepriklausomybei, o jos siekį palaiko tik 41 proc.
Kita vertus, 70 proc. mano, jog reikalingas referendumas – kad šį klausimą būtų galima išspręsti kartą ir visiems laikams.
70 proc. katalonų mano, jog reikalingas referendumas – kad šį klausimą būtų galima išspręsti kartą ir visiems laikams.
Separatistams neturėjo labai patikti ir vaizdas Barselonoje Katalonijos nacionalinę dieną – rugsėjo 11-ąją. Taip, į gatves išėjo milijonas žmonių, bet, pavyzdžiui, 2014-aisiais jų buvo net 1,8 mln.
Gali būti, kad būtent dėl, regis, senkančios paramos nepriklausomybės siekiui C.Puigdemont'as taip skubėjo – ir skuba – surengti referendumą.
Kita vertus, Ispanijos valdžios ir policijos reakcija gali padaryti Madridui meškos paslaugą – neapsisprendusieji gali pajusti simpatijas aktyviausiems nepriklausomybės rėmėjams.
Ar Katalonija atitinka valstybingumo kriterijus?
Nepriklausomybės katalonai – bent dalis jų, kadangi į regioną atvyko gyventi daug ispanų – siekia jau seniai.
Regionas turi savo kalbą, o regionas unikalią, neispanišką istoriją skaičiuoja jau daugiau nei 1000 metų. Katalonijoje gyventojų tik kiek mažiau nei Šveicarijoje – 7,5 milijono.
Tiesa, Katalonija jau nuo XV amžiaus yra svarbi Ispanijos valstybės dalis. Nepriklausomybės rėmėjai teigia, kad regioną per nereguliarias priespaudas vis bandoma paversti „labiau ispanišku“.
Remiantis naujausiais duomenimis, beveik penktadalis suaugusiųjų, šiandien gyvenančių Katalonijoje, gimė ne šiame regione. Vieni Barseloną laiko Katalonijos sostine, kiti – antruoju pagal dydį Ispanijos miestu.
Kodėl nepriklausomybės norima dabar?
Mirus generolui F.Franco, Ispanija grįžo prie demokratijos, ir šalyje prasidėjo ekonominis pakilimas, neaplenkęs ir regionų. Katalonija 1978-1979 metais atgavo politinę ir kultūrinę autonomiją.
Regionas netrukus suklestėjo, o Barselona tapo vienu lankomiausių miestų Europoje. 1992 metais čia įvyko vasaros olimpinės žaidynės.
Žmonės iš viso pasaulio vyksta į legendinį stadioną „Camp Nou“ pažiūrėti, kaip žaidžia futbolo klubo „Barcelona“ žvaigždės.
Tiesa, 2008 metais Ispanijai ypač skaudžiai smogusi ekonominė krizė dar skaudžiau smūgiavo Katalonijai. Nedarbo lygis čia tuoj pat pakilo iki 19 proc.
Katalonai ėmė vis garsiau kalbėti, kad regione, kuriame gyvena 16 proc. visos Ispanijos gyventojų, sukuriama beveik 19 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.
Žmonės pradėjo skųstis, esą centrinė valdžia iš Katalonijos daugiau paima nei jai duoda. Būtent toks neteisybės jausmas ir išjudino kampaniją už nepriklausomybę.
Bet ar iš tiesų Madridas skriaudžia Kataloniją?
Atrodo, kad regionas iš tiesų naudingesnis Ispanijai negu Ispanija – regionui. Vis dėlto biudžeto paskirstymo kompleksiškumas neleidžia tiksliai įvertinti, ar tikrai katalonų sumokami mokesčiai yra didesni nei centrinės valdžios investicijos į, pavyzdžiui, mokyklas ir ligonines.
Regione, kuriame gyvena 16 proc. visos Ispanijos gyventojų, sukuriama beveik 19 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.
Ispanijos vyriausybės duomenys (2011 m.) rodė, kad Katalonija sumokėjo 8,5 mlrd. eurų daugiau nei gavo atgal. Katalonai skaičiuoja, kad skirtumo būta dar didesnio – 11,1 mlrd. eurų.
Negana to, valstybė Katalonijai skiria vis mažiau. 2015 metų biudžete šiam autonominiam regionui buvo atseikėta 9,5 proc. lėšų, nors dar 2003-aisiais rodiklis siekė beveik 16 proc.
Tačiau yra tokių, kad kitaip ir negali būti valstybėje, kurios regionai tokie skirtingi – ir politine, ir istorine, ir ekonomine prasme.
