Muhammadas Shahabas yra vienas iš keleto žurnalistų visoje provincijoje, bet jų darbas drebina provinciją. Nuo pat pradžių prieš Daikondžio radiją, kuriam vadovauja M.Shahabas, buvo nusiteikę vietiniai mulos. Jie aršiai švaistėsi kaltinimais, jog radijas dirba Vakarams.
Nors vietinių šventikų kaltinimai ir buvo tušti, Daikondžio radijui kelią išties praskynė ne patys afganistaniečiai. Provincijoje, kur nėra jokios industrijos, tik maži vietinių ūkiai, o kai kurios vietinės mokyklos dar net neturi pastatų, regioninei žiniasklaidai sąlygos nepavydėtinos.
Kaskart po tokių reportažų M.Shahabas sako pasimeldžiantis – prieš eidamas į darbą ir dar kartą prieš kelionę atgal.
Todėl atsistoti ant kojų Daikondžio radijo kolektyvui padėjo tarptautinė organizacija „Internews“. Prieš šešiolika metų, kai Daikondis atsiskyrė nuo Uruzgano, tarptautiniai instruktoriai surinko mokyklų absolventų komandą ir juos pavertė žurnalistais. Tiesa, visi šie pradininkai jau nebedirba radijuje.
M.Shahabas užsiminė apie vieną žurnalistę, kuri pasitraukė visai neseniai. Ji aiškino sulaukusi spaudimo, kai radijas paskelbė apie vietinių pareigūnų korupciją. O kaskart po tokių reportažų M.Shahabas sako pasimeldžiantis – prieš eidamas į darbą ir dar kartą prieš kelionę atgal.
Radijo vadovas baiminasi ne be reikalo. Prieš septynerius metus Uruzgano gubernatorius buvo įsakęs jį suimti. Kaip sako M.Shahabas, jis atsidūrė teisėsaugininkų rankose, kai atsisakė reportaže panaudoti visą gubernatoriaus kalbą. Netrukus radijo vadovas buvo paleistas, tačiau gubernatorius žurnalistus jautėsi pamokęs.
Kur kas pavojingesnės „pamokos“ teko M.Shahabo kolegoms iš „Nassim“ radijo. Radijo stoties savininkas Reza Wahidi pasakojo, kad po reportažų apie galimą Daikondžio gubernatorės korupciją, jam teko susirūpinti savo gyvybe.
R.Wahidis baiminosi ne be pagrindo. Praėjusiais metais šalia radijo stoties buvo susprogdinta granata. Šį incidentą sekė pernakt atsiradęs užrašas „Mirties radijas“ ant pastato sienos. Kiek vėliau nepažįstamasis grasino jo mažamečiui sūnui.
O kai ir tai nesustabdė „Nassim“ žurnalistų, R.Wahidi teigė, kad gubernatorės vyras asmeniškai pagrasino jį nužudyti. Bet šie mįslingi incidentai liovėsi iškart, kai Daikondžio žurnalistų negandos atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį.
Tačiau kaip žurnalistai sugebėjo taip įsiutinti vietinius šulus? R.Wahidi pasakojo, jog į juos pagalbos dažnai kreipiasi vietiniai. Valdžia ir teisėsaugia Daikondžio gyventojai nepasitiki. Pasitaiko, kad informaciją perduoda ir nusivylę biurokratai.
R.Wahidi neatskleidė, ar vienas iš tokių valdininkų ir perdavė jiems informaciją reportažui, kainavusiam radijo „Nassim“ komandai ilgas bemieges naktis.
O viskas prasidėjo nuo to, jog gubernatorė M.Muradi paskelbė naujos aikštės Nilyje projektą. Buvo aiškinama, kad aikštės įrengimo darbai atsieis apie 12 mln. afganių (apie 176 tūkst. JAV dolerių). Tačiau žurnalistai gavo dokumentus, kur buvo paskaičiuota, jog tikroji darbų vertė yra triskart mažesnė.
Paviešinus šią informaciją buvo rastas naujas rangovas, kuris įgyvendino projektą už 4 mln. afganių (apie 58 tūkst. JAV dolerių), o tada prasidėjo žurnalistų bauginimas.
R.Wahidi nekaltina gubernatorės dėl visų išpuolių ir jos vyro Khalilo Muradi grasinimų. Tačiau radijo vadovas aiškino, jog gubernatorės šeima turi įtartino turto Irane, o jos vyras Daikondyje žaidžia keistus žaidimus. „Jis turi daugiau galios nei pati gubernatorė“, – sakė R.Wahidi.
Žurnalistas pasakojo, jog M.Muradi vyras jų dėmesį atkreipė jau seniai. Kartą buvo svarstomas korupcijos prevencijos projektas, kaip konsultantai buvo pakviesti ir vietiniai žurnalistai. R.Wahidi aiškino nustebęs, kai M.Muradi patvirtino projektą, o, jo šaltinių žiniomis, su tuo nesutiko gubernatorės vyras.
Tiesa, R.Wahidi prisiminė, jog M.Muradi vyras aiškino, kad norint susitikti su gubernatore reikalingas jo leidimas. Be to, Kh.Muradi visada sukdavosi gubernatorės biure, nors jokių oficialių pareigų jis neužimdavo. Anot R.Wahidi, situacija pastaruoju metu yra pasikeitusi į gera.
Tačiau ir be tokio pagalių kaišiojimo į ratus, vietinių žurnalistų kasdienybė yra apverktina. Dėl elektros trūkumo radijas gali transliuoti tik keletą valandų per dieną, žurnalistų biurams verkiant reikia remonto.
Bet vardindamas visus sunkumus R.Wahidi numojo ranka. „Geriausias atlygis už šitą vargą – Daikondžio žmonių pasitikėjimas“, – sakė „Nassim“ radijo vadovas.
Pati gubernatorė susitikime su žurnalistais iš Rytų Europos neigė žurnalistų kaltinimus dėl korupcijos. Ji atkirto, jog vietiniai žurnalistai nėra pakankamai kvalifikuoti ir nesilaiko etikos standartų, todėl nuolatos ieško sensacijų ir dažnai įsivelia į skandalus.
Susitikime žurnalistai užsiminė apie milžinišką projektą nutiesti kelią Daikondžio kalnais iki pat kaimyninės provincijos centro Pandžabo.
Ateityje tai bus pagrindinis vietinių žurnalistų taikinys, nes jie įsitikinę, jog tai palanki terpė korupcijai tarpti. Jų manymu, milžiniška būsimo projekto vertė yra per daug didelė pagunda valdininkams, kurie liūdnai pagarsėję korupcija. Vienas iš jų net švilptelėjo, kai kolega pradėjo kalbėti apie būsimą kelią.
Bet žurnalistai įsitikinę, kad nuo šio projekto priklausys Daikondžio gyventojų ateitis. Kelias būtų provincijos langas į sostinę ir likusį Afganistaną. O kol kas vietiniai retai ištrūksta už provincijos ribų. Taip yra dėl to, kad kelias į provinciją vakaruose pavojingas dėl Talibano, kelias rytuose – dėl bedugnių slėnių.
Tiesa, pastarasis kelias egzistuoja tik vietinių sutarimo dėka ir jokiuose žemėlapiuose nefigūruoja. Bet kai vairuotojas mums pasiūlė atgal į Kabulą ne visą kelią skristi sraigtasparniu, o pavažiuoti visureigiu per kalnus bent iki Bamijano, ilgai nedvejojom.
Pasiryžom naktinei kelių šimtų kilometrų kelionei Afganistano kalnais, kur nevyriausybininkai sakė niekada nė negirdėję apie jokius išpuolius ar nusikaltimus. Nenuostabu. Tai turbūt atšiauriausia kada nors regėta vieta, o kelio klojimo darbai čia turės būti išties sudėtingi.
Per 15-os valandų kelionę siaurame kelyje prasilenkėme vos su keliais mikroautobusais. Juose iškišę kojas pro langus važiavo vietiniai. Vairuotojas aiškino, kad vakariečius šiuo maršutu veža pirmąkart, paprastai iš Bamijano jis veža namo grįžtančius Daikondžio gyventojus.
Nenuostabu, kodėl jaunesni ar apsukresni hazarai laimės ieško kaimyninėje provincijoje. Ji kur kas žalesnė – matėme net bulvių laukus ir ištisus vaismedžių sodus, o Daikondžio gyventojai apie tokio dydžio ūkius dar gali tik pasvajoti.
Čia taip pat veikia ir daugiau nevyriausybinių organizacijų nei Daikondyje, todėl net Bamijano provincijos užkampiai nėra apleisti ir sulaukia nevyriausybininkų dėmesio.
Šį kontrastą keistai sustiprino ir liepos 24 d. įvykusi savižudžio ataka Kabule. Talibano narys susiprogdino automobilyje prie autobuso, kuriuo buvo vežami vyriausybės darbuotojai. Tąkart žuvo 30 žmonių, o dar 40 buvo sužeista.
Kai pasklido žinia apie išpuolį, buvome Band-e Amiro nacionaliniame parke. Čia yra milžiniškas tvenkinys, kurio vanduo atrodė mėlynas lyg safyras. Dauguma Bamijano gyventojų prie vandens mėgavosi atokvėpiu nuo karščio ir dulkių, o mūsų vairuotojai negalėjo nuslėpti nerimo.
Pasirodo, jie išsiaiškino, jog per Kabulo ataką žuvo ir viena jauna mergina iš Daikondžio, dirbusi Švietimo ministerijoje. Vairuotojai iškart sunerimo dėl savo šeimos ir visų hazarų saugumo ir norėjo kuo greičiau, nemiegoję grįžti į Daikondį.
Atsisveikinome ir palinkėjome jiems sėkmės, o tuo tarpu Bamijane gyvenimas tekėjo įprasta vaga, nors čia taip pat dauguma gyventojų hazarai. Tiesą sakant, tai didžiausia pastarosios tautybės provincija visame Afganistane. Todėl akivaizdu, kodėl Daikondžio jaunimą taip traukia Bamijanas, o ne izoliuota ir atsilikusi gimtoji provincija.
O į Kabulą jau teko keliauti oro keliu. Čia dar susitikome su vietinių žurnalisčių grupele. Trys jaunos žurnalistės neslėpė, kad į jų darbą afganistaniečiai žiūri labai skeptiškai. Ypač priešiški vietiniai moterims žurnalistėms.
Viena iš jų pasakojo, jog vos išsitraukusi fotoaparatą pritraukia žmonių dėmesį kur kas labiau nei jos kolegos vyrai. Žmonės priena prie žurnalisčių, trukdo joms dirbti ir keikia įvairiausiais keiksmažodžiais. Žurnalistė pasakojo, jog nemažai afganistaniečių neprieštarauja, kad ji juos fotografuotų. Bet problemas kelia jų kaimynai.
Pastarųjų manymu, jeigu afganistanietis sutinka fotografuotis ar kalbėtis su žurnalistais jis yra parsidavėlis. Ypač – jei afganistanietis kalbasi su moterimi žurnalite, kadangi jiems jos įkūnija vakariečių primetamas liberalias vertybes.
Žurnalisčių skaičius Afganistane nepadidėjo nuo pat 2001-ųjų, nors moterų padėtis per tą laiką keitėsi kardinaliai. Jos pasakojo, kad šeimos taip pat nepalaiko savo dukrų sprendimo tapti žurnalistėmis. Ką jau kalbėti apie vyrus, kurie dėl įtempto darbo redakcijose nemato savo žmonų.
Viena iš žurnalisčių pateikė savo kolegės, kurios vyras taip pat buvo žurnalistas, pavyzdį. Kai jie susižadėjo, jam nekliudė, kad sužadėtinė yra žurnalistė, vyras nereiškė jokių priekaištų. Tačiau vos susituokus ji sulaukė spaudimo – mylimasis reikalavo atsisakyti žurnalistės karjeros. Galiausiai, į jos vyro pusę stojo ir šeima, todėl moteris nusileido.
Žurnalisčių teigimu, savo vyrų skeptiškumui ir Afganistano visuomenės konservatyvumui afganistanietės jau atrado priešnuodį. Tai socialiniai tinklai.
Jaunos afganistanietės dabar paprasčiausiai gali „Google“ susirasti atsakymus į klausimus, apie kuriuos jų motinos galbūt būtų bijojusios ir pagalvoti. O tradiciškai iš moterų tikimasi, jog jos bus kuklios ir klausimų neklausinės. Ypač – nepatogių.
Socialiniai tinklai taip pat moterims padeda lengvai susivienyti ir užstoti vienai kitą. Žurnalistės papasakojo istoriją, kaip vienos merginos tėvas Kabule ją ištekino už vyresnio vyro, kad pats gautų pinigų ir galėtų vesti darkart. Jam nerūpėjo, kad naujasis dukros vyras prieš ją smurtavo, kol galiausiai viena iš daugelio smūgių krušų merginai buvo mirtina.
Afganistanietės surengė kampaniją „Facebook'e“. Jos neleido palaidoti merginos, protestuodamos laikė kūną viename iš miesto parkų ir pateikė teisėsaugininkams reikalavimų sąrašą.
Moterys prašė, kad nužudytos merginos tėvas taip pat būtų suimtas, o ne tik jos žudikas. Likę afganistaniečiai išreiškė didžiulį palaikymą protestuotojoms, o visa tai valdžios atstovai matė socialiniuose tinkluose.
Valdininkai buvo įspausti į kampą, kol galiausiai kapituliavo prieš moteris parke, bet tuo labiau – prieš moteris afganistanietiškame „Facebook“.
Žurnalistės pabrėžė, kad socialiniai tinklai turi tokią galią Afganistane, nes jie suveda ne tik bendraminčius afganistaniečius iš įvairių šalies kampelių. „Facebook“, „Twitter“ ir kiti socialiniai tinklai taip pat suvienija vietinius ir pabėgėlius, radusius prieglobstį Europoje ar JAV.
Kai tėvai merginas nori iškišti susenusiems jaunikiams, jaunos afganistanietės gali kreiptis pagalbos į savo pusbrolius ar pusseres Vokietijoje ar Australijoje. Žurnalistės tikino girdėjusios ne vieną atvejį, kai pabėgėliams pavyko perkalbėti konservatyvius giminaičius, likusius Afganistane.
Tačiau kartais emigrantai balansuoja ant pavojingos ribos. Svetur gyvenantys afganistaniečiai neturi laikytis savo šalies socialinių normų ar įstatymų. Žurnalistės sakė, kad kartais emigrantai tuo piktnaudžiauja ir labai supriešina visuomenę dėl menkniekių.
Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių Bamijane vyko muzikos festivalis, o vietiniai religiniai lyderiai ragino boikotuoti šį renginį, kadangi, anot jų, muzika prieštarauja Korano mokymams.
Tuo tarpu užsienyje gyvenantis pabėgėlis sugalvojo, kaip pašiepti konservatyvius dvasininkus. Jis nufilmavo save grojantį su tradicine gitara ir dainuojantį ištraukas iš Korano, o vaizdo įrašą įdėjo „Youtube“.
Pasak žurnalisčių, jei afganistanietis būtų padaręs ką nors panašaus šalies viduje, mirties jis neišvengtų.
O kai kurie vietiniai gali bandyti tuo pasinaudoti tik tam, kad gautų prieglobstį Vakaruose. Bent jau viena iš moterų teisių gynėjų sulaukė tokių kaltinimų.
Ji protestavo prieš seksualinį priekabiavimą ir vaikščiojo po Kabulo gatves apsirengusi metalinius šarvus. Savo ruožtu mulos ir valdžios atstovai ją kaltino „išdavus afganistanietiškas vertybes“. Vėliau aktyvistė susilaukė grasinimų, todėl pasiprašė prieglobsčio Prancūzijoje ir šiuo metu ten gyvena.
Žurnalistės aiškino, kad į mūšius socialiniuose tinkluose pradėjo veltis ir Afganistano politikai. Anot žurnalisčių, Haji Mohammadas Mohaqiqas, vienas iš Afganistano vadovų, per juos bando skleisti tradicines vertybes. Pavyzdžiui, „Facebook“ nuolat skelbia savo ir žmonos nuotraukas, kaip jie kartu meldžiasi.
O stipriausia opozicija socialinių tinklų aktyvistams – vietinė žvalgyba (NDS – 15min past.). Žvalgybininkai atvirai šneka apie kovą socialiniuose tinkluose. Tiesa, jie aiškina kovojantys ne su pilietine visuomene, o Talibanu ir „Islamo valstybės“ teroristais ir jų verbuotojais.
Bet vietinės žurnalistės teigė pastebėjusios daugybę netikrų vartotojų, kurie aktyviai reiškiasi po politikų žinutėmis, juos palaiko, tačiau socialiniuose tinkluose nieko asmeniško neskelbia.
REPORTAŽŲ CIKLO PABAIGA.
PIRMOJI DALIS: Australai prieš pabėgėlius iš šios šalies kovoja propaganda
ANTROJI DALIS: Vietiniai jau kovoja su klimato kaitos padariniais
TREČIOJI DALIS: Ir jaunimas, ir žilagalviai čia renkasi mokėti už aukštąjį mokslą
15min kelionė į Afganistaną organizuota pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Komisijos. 15min žurnalisto kelionės išlaidos padengtos Europos Komisijos lėšomis. Straipsnio turiniui tai įtakos neturėjo.
