Svarbiausi faktai:
- Kuba Jungtinėms Valstijoms visą laiką buvo svarbi dėl savo ypatingos geografinės padėties.
- Ilgą laiką Kuba buvo palanki JAV valstybė, šalys buvo susisaisčiusios glaudžiais ekonominiais saitais.
- 1959 m. revoliucija viską pakeitė: Kuba ėmė draugauti su SSRS.
- JAV interesams regione ir netgi nacionaliniam saugumui tai sukėlė grėsmę. JAV paskelbė Kubai prekybos embargą, egzistavusį daugiau nei 50 metų.
- Žlugus SSRS, Kubos ekonomika pradėjo smarkiai šlubuoti ir Kuba bei JAV pradėjo žingsnius link santykių normalizavimo.
- 2016 m. B.Obamos vizitas tapo santykių normalizavimo kulminacija.
Kuba iki 1898 m.: priklauso Ispanijai, bet svarbi JAV
Kuba ilgą laiką priklausė Ispanijai. Ją Ispanijos karalystės dalimi paskelbė dar Kristupas Kolumbas. Ispanija Kubą valdė iki pat 1898 m. Daugelis stambių Kubos žemvaldžių ekonomiškai buvo labai priklausomi nuo prekybos su Ispanija ir nenorėjo kelti salos nepriklausomybės klausimo netgi tada, kai Lotynų Amerikoje vienas po kito kilo nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Vergija Kuboje egzistavo net iki 1886 m.
Tačiau Jungtinėms Valstijoms Kuba taip pat buvo svarbi – XIX a. net penki skirtingi JAV prezidentai bandė iš Ispanijos įsigyti šią vos 150 km nuo JAV krantų esančią salą. Kodėl? Viena vertus, salos reikšmė buvo ekonominė. XIX a. Kuboje buvo gaminama ypač daug cukraus, šalis kurį laiką šioje srityje net pirmavo pasaulyje. Vien iš kubietiško cukraus gaunamos pajamos ilgą laiką leido Ispanijai išlikti tarp didžiųjų Europos galybių.
Antra vertus, dar svarbesnė Kuba JAV ilgą laiką buvo dėl geografinių priežasčių. XIX a. JAV vienas svarbiausių susisiekimo kelių buvo vanduo – laivyba tiek upėmis, tiek jūra. Iš Meksikos įlankos, į kurią įteka daug laivybai svarbių JAV upių, išplaukti įmanoma tik dviem keliais, pro Floridos sąsiaurį ir Jukatano sąsiaurį, ir abu jie veda pro Kubos krantus.
Tai reiškė, kad jei Kubą būtų ėmusi kontroliuoti JAV nepalanki valstybė, ji galėtų gana lengvai atkirsti JAV nuo tarptautinių jūrinės prekybos kelių. Todėl amerikiečiams ilgą laiką buvo geriau, kad Kuba priklausytų tuo metu jau gana silpnai Ispanijai, negu kad ji būtų perėjusi britams ar prancūzams. Savo ruožtu nei britai, nei prancūzai nenorėjo, kad Kuba atitektų JAV. Todėl Kubą Ispanija išlaikė daug ilgiau negu daugelį kitų kolonijų.
Vis dėl pačioje Kuboje pradėjo bręsti nepriklausomybės idėjos. 1895 m. saloje įvykusį sukilimą prieš ispanų valdžią šie užgniaužė atsiuntę kariuomenę. Vadinamuosiuose „miestuose-tvirtovėse“, į kuriuos buvo prievarta suvaryta daugelis kaimiškų vietovių gyventojų, nuo bado ir ligų mirė keli šimtai tūkstančių kubiečių. JAV ir kitos Europos valstybės pradėjo protestuoti prieš žiaurų ispanų elgesį su vietiniais.
1898 m. į Kubą atplaukė amerikiečių karinis laivas „Maine“, tačiau vos įplaukęs į Havanos uostą jis paslaptingomis aplinkybėmis sprogo, žuvo trys ketvirčiai įgulos. Incidentą tyrusi komisija taip ir neišsiaiškino sprogimo priežasties, tačiau daugelis JAV dėl to kaltino ispanus. 1898 m. tarp Ispanijos ir JAV prasidėjo karas. Karą laimėjo JAV, ir pagal taikos sutartį Kubą Ispanija perleido JAV.
Nepriklausoma, bet priklausoma nuo JAV
1902 m. Kuba paskelbė nepriklausomybę. Tačiau pagal Kubos naująją konstituciją JAV išlaikė išskirtinę teisę kištis į Kubos vidaus reikalus, taip pat išliko atsakinga už šalies finansus ir santykius su užsienio valstybėmis.
Iki 1933 m. JAV ne kartą pasinaudojo šia Kubos konstitucijoje numatyta sąlyga – pavyzdžiui, kai 1906 m. prieš nepopuliarų prezidentą kilo revoliucija, JAV įsiveržė į salą ir paskyrė sau palankų gubernatorių, kuris valdė trejus metus. 1909 m. kubiečiai vėl patys išsirinko prezidentą, tačiau rinkimus atidžiai prižiūrėjo JAV. 1912 m. JAV kariuomenė vėl įžengė į Kubą, kad sutramdytų dėl savo teisių protestavusius vietinius juodaodžius.
Artimi ryšiai su JAV Kubai atnešė ir naudos – šalis tapo populiariu turistų iš šios šalies traukos tašku, joje ėmė kilti lošimo namai ir viešbučiai. Tačiau dėl tokių ryšių šalis ir patyrė daug problemų per 1929–1933 m. finansinę krizę. Augantis plantacijų darbininkų ir studentų nepasitenkinimas 1933 m. privedė prie dar vienos revoliucijos, po kurios į valdžią atėjo generolas Fulgencio Batista, tapęs diktatoriumi.
JAV sutiko atsisakyti savo teisės kištis į Kubos vidaus reikalus ir 1934 m. pakeitė importo tarifus, kad šie būtų palankesni Kubai. Kodėl ji taip elgėsi? JAV tvirtai įsitvirtino Lotynų Amerikos regione kaip stambiausia regioninė ir karinė galia. Geografinę Kubos reikšmę JAV ėmė keisti strateginė: JAV tikėjosi, kad Kuba mainais už palankius tarifus rems JAV įvairiose tarptautinėse organizacijose ir bus tvirta sąjungininkė.
Geografinę Kubos reikšmę JAV ėmė keisti strateginė: JAV tikėjosi, kad Kuba mainais už palankius tarifus rems JAV įvairiose tarptautinėse organizacijose ir bus tvirta sąjungininkė.
JAV buvo tvirtai įsitikinusi, kad Kuba išliks bent jau neutrali šalies interesams regione. Tada situacija ėmė keistis.
F.Batista nuo 1940 m. nebebuvo prezidentas, tačiau Kubą valdė marionetiniai prezidentai, o demokratijos beveik nebuvo. Visa tai sukėlė vis daugiau nepasitenkinimo pačioje Kuboje: nors gyvenimo lygis buvo gana aukštas Lotynų Amerikos standartais, vargšai buvo nepatenkinti.
1952 m. F.Batista suorganizavo perversmą ir vėl paėmė valdžią į savo rankas. 1953 m. Fidelis Castro surengė nesėkmingą sukilimą prieš F.Batistos režimą. Tačiau jis nebuvo linkęs pasiduoti ir 1956 m. atvykęs iš Meksikos išsilaipino rytinėje Kuboje. Čia kartu su Ernestu Che Guevara jis pradėjo sukilimą, kuris palaipsniui plėtėsi apimdamas visą šalį. Galiausiai 1959 m. F.Batista, kuriam šįkart JAV pagalbos nesuteikė, pabėgo iš šalies, o F.Castro pergalingai įžengė į sostinę.
JAV ir Kubos santykiai Šaltojo karo metais
F.Castro tapus ministru pirmininku, iš pradžių JAV reagavo ramiai. F.Castro netgi susitiko su JAV prezidentu Richardu Nixonu, bet valstybių santykiai sparčiai blogėjo. Visi amerikiečių verslai Kuboje buvo nacionalizuoti be jokių kompensacijų. Atsakydama į tokius veiksmus, JAV nutraukė diplomatinius santykius su Kuba ir 1960 m. pradėjo prekybos embargą: uždraudė eksportuoti į Kubą beveik bet kokias prekes.
1961 m. JAV prezidento Johno Kennedy remiami kubiečių emigrantai pabandė įsiveržti į Kubą ir nuversti F.Castro jėga. Ši invazija nebuvo sėkminga. F.Castro paskelbė, kad Kuba yra komunistinė valstybė, ir užmezgė glaudžius ryšius su SSRS.
Kuba tapo tuo, kuo JAV visada nenorėjo, kad ji taptų: priešiškos valstybės sąjungininke. Be to, Kuba tapo esminiu kliuviniu JAV interesams Lotynų Amerikoje. Kubos vyriausybė įvairiose šio regiono šalyse rėmė sukilėlius, kurie kovojo prieš JAV remiamus režimus. Iš SSRS didelę paramą gaunanti Kuba taip pat egzistavo kaip pavojingas pavyzdys, kad Lotynų Amerikoje egzistuoja ir alternatyva JAV dominavimui.
Kuba tapo tuo, kuo JAV visada nenorėjo, kad ji taptų: priešiškos valstybės sąjungininke. Be to, Kuba tapo esminiu kliuviniu JAV interesams Lotynų Amerikoje.
JAV ėmė kurti planus, kaip nužudyti F.Castro, iki 1963 m. sukurti bent penki planai, nė vienas jų nebūna įgyvendintas. Tačiau karščiausią tašką valstybių priešprieša pasiekė 1962 m., kuomet, bijodamas JAV invazijos, F.Castro leido SSRS įrengti branduolinį ginklą nešančių raketų paleidimo bazes saloje. Kadangi Kuba yra labai arti JAV, tokios raketos būtų leidusios pasiekti daugelį strateginių JAV objektų.
JAV pareikalavo SSRS pašalinti raketas. Slaptos derybos tęsėsi beveik dvi savaites, kol galiausiai buvo pasiektas susitarimas: JAV pažadėjo niekada nesiveržti į Kubą ir sutiko pašalinti savo ilgojo nuotolio raketas, esančias Turkijoje, o sovietai sutiko išgabenti raketas atgal į SSRS.
Krizė buvo išspręsta, bet santykiai tarp valstybių išliko įtempti. Kubos valstybės valdymo sistema vis labiau panėšėjo į SSRS. Dėl embargo Kuba susidūrė su nemenkais ekonominiais sunkumais. Pasak Kubos vyriausybės, dėl embargo per 50 metų valstybė prarado apie 1,126 trilijonų dolerių.
Po Jimmy Carterio išrinkimo JAV prezidentu 1976 metais šalių santykiuose prasidėjo įtampos mažėjimo laikotarpis.
1977 metų kovą J.Carteris atšaukė kai kuriuos kelionių suvaržymus (juos vėliau, 1982-aisiais, grąžino Ronaldas Reaganas) ir sutarė su F.Castro, kad Jungtinėse Valstijose bus atidaryti Kubos, o saloje – JAV interesų skyriai, kurie iš esmės atliks konsulatų funkcijas.
1980 m. situacija Kuboje įkaito, kai apie dešimt tūkstančių kubiečių, siekdami pabėgti iš šalies, užsidarė Peru ambasados teritorijoje ir pasiprašė prieglobsčio. JAV prezidentas Jimmy Carteris paskelbė, kad priims kubiečius „išskėstomis rankomis“. 1980 m. F.Castro laikinai panaikino apribojimus kubiečiams keliauti į JAV ir apie 125 tūkst. kubiečių pabėgo į šią šalį.
Kubos ir JAV santykiai žlugus SSRS: sunkus kelias link normalizavimo
Po SSRS žlugimo Kubos ekonomika susidūrė su dar rimtesniais sunkumais. JAV sugriežtino savo embargą Kubai, o ši siekdama išvengti ekonomikos žlugimo įvykdė rinkos reformas: legalizavo JAV dolerį, transformavo daug kolūkių į pusiau autonomiškus kooperatyvus, legalizavo kai kurį individualų verslą. Tačiau nelegalus migrantų srautas į JAV dėl to nesiliovė.
1994 m. JAV ir Kuba pasirašė susitarimą: JAV sutiko priimti 20 tūkst. kubiečių per metus, tačiau grąžinti visus nelegalius migrantus, sulaikytus JAV teritoriniuose vandenyse.
Pradėjo galioti „sausų pėdų, šlapių pėdų“ politika: jei migrantas sėkmingai pasiekdavo JAV krantą („sausos pėdos“), jis galėdavo likti JAV ir siekti gauti pilietybę, bet jei to padaryti jam nepavykdavo („šlapios pėdos“), jis būdavo grąžinamas į Kubą.
Situacija vėl kiek įkaito 2002 m., George'o W.Busho valdymo metais. JAV valstybės sekretorius Johnas Boltonas apkaltino Kubą biologinių ginklų programos vystymu ir šalis buvo įtraukta į „blogio ašies“ šalių sąrašą. Tačiau tais pačiais metais buvęs JAV prezidentas Jimmy Carteris apsilankė Kuboje, tapdamas pirmuoju esamu ar buvusiu JAV prezidentu, atvykusiu čia nuo 1959 m. revoliucijos. Kuba netgi jam aprodė šalies mokslinių tyrimų centrus, kviesdama įsitikinti, kad jokių ginklų vystymo programos ten nėra.
2008 m.: Kubos prezidentu tapo pasiligojusio F.Castro brolis Raulis Castro. Pasigirdo kalbos apie galimą santykių atšilimą tarp valstybių. R.Castro pasiūlė po 2008 m. JAV prezidento rinkimų pradėti derybas. JAV savo ruožtu pakvietė Kubą surengti laisvus ir demokratiškus rinkimus bei pareiškė, kad prekybos embargas lieka galioti.
2008 m. pabaigoje atlikta visuomenės apklausa parodė, kad dauguma JAV gyvenančių kubiečių pasisako už embargo Kubai užbaigimą. Šis veiksnys JAV politikams tapo svarbiu: kadangi daugelis JAV įsikūrusių kubiečių įgijo JAV pilietybę, jie Floridoje sudaro reikšmingą balsuojančių rinkėjų dalį, į kurią reikia atsižvelgti.
Iš pradžių prezidentu tapęs B.Obama palengvino kelionių į Kubą sąlygas, taip pat leido JAV gyvenantiems kubiečiams siųsti neribotą pinigų kiekį giminėms, likusiems Kuboje. Vėliau JAV po R.Castro susitikimo su B.Obama išbraukė Kubą iš terorizmą remiančių šalių sąrašo.
2015 metų liepos 20 d. šalys oficialiai atkūrė diplomatinius santykius. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry po mėnesio apsilankė Havanoje, kur dalyvavo JAV vėliavos pakėlimo ceremonijoje prie naujai atidarytos ambasados.
2016 m. kovo 20 d. JAV prezidentas B.Obama pradėjo Kuboje istorinį vizitą – tai pirmasis einančio pareigas JAV prezidento vizitas per beveik 90 metų.
Iš embargo nutraukimo daugelis kubiečių tikisi sustingusios šalies ekonomikos pagyvėjimo ir tolesnio valstybės žengimo tikros demokratijos link. Savo ruožtu JAV tikisi, kad Kuba, net jei ir netaps šalies sąjungininke visais klausimais, liausis tarptautinėje arenoje į JAV žiūrėti itin priešiškai ir dažniau reikš palankumą jos interesams.
JAV prezidentui B.Obamai susitaikymas su Kuba svarbus ir asmeniškai: prezidentui, kurio užsienio politika dažnai kritikuojama, būtent istorinis daugiau negu pusšimtį metų užsitęsusio konflikto užbaigimas gali tapti darbu, dėl kurio jį prisimins ateities kartos net dviejose valstybėse.
