JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo rugsėjo pabaigoje jau pasmerkė „baisų piktnaudžiavimą“, su kuriuo Kinijos perauklėjimo stovyklose esą susiduria musulmonai uigūrai.
Kelios savaitės prieš šį pareiškimą pasaulio žiniasklaidą apskriejo pranešimai, paremti Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimais, esą kalinimo stovyklose Sindziango provincijoje laikoma net per 1 mln. uigūrų.
Kongreso nariai – tiek demokratai, tiek respublikonai – jau svarsto apie galimas sankcijas Kinijai. Tiesa, kadangi pinigų Kinija įvaizdžiui skiria daug, šalis jau pradėjo viešųjų ryšių kampaniją, kad parodytų, esą uigūrai iš tiesų kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Antai Kinijos delegacija JT skelbia, kad vyriausybė dalį Sindziango gyventojų siunčia į „profesinius“ kursus – kad pažabotų ekstremizmą. O šiaip Sindziange esą vyrauja „harmonija, visapusiška pagarba ir solidarumas“.
Kas yra uigūrai?
Uigūrai (tarti „vygūrai“) yra etninių tiurkų bendruomenė Vidurio Azijoje, praktikuojanti islamą nuo X amžiaus.
Daugiausia uigūrų gyvena Kinijos šiaurės vakarų Sindziango provincijoje, kuri yra autonominis regionas. Iki 1949 metų, kai Kinijos kontrolę perėmė komunistai, Sindziangas buvo valstybė.
Vietos žmonės mano, kad hanių antplūdžiu Pekinas siekia sunaikinti uigūrų kultūrinius, etninius ir religinius pėdsakus.
Sindziange gyvena apie 10 milijonų uigūrų, kurie kalba tiurkų kilmės kalba, panašia į uzbekų. Jie sudaro apie 46 proc. regiono gyventojų, dar 14 proc. yra kazachai ir hujai – tokie 2010 metų surašymo duomenys.
Uigūrai daugiausia praktikuoja nuosaikų sufizmą ir gyvena „daugiausia pasaulietiškai“, skelbia Honkonge įsikūręs „Uigūrų teisių projektas“. Būtent todėl dabartinės represijos prisidengiant kova su ekstremizmu verčia abejoti dėl to, koks yra tikrasis jų tikslas.
Uigūrų autonominis regionas – didžiulis. Jis užima maždaug šeštadalį Kinijos teritorijos ir ribojasi su tokiomis etniškai panašiomis valstybėmis kaip Mongolija, Kazachstanas ir Kirgizija.
Regione, įsikūrusiame buvusio Šilko kelio teritorijoje, daug naftos ir kitų išteklių, todėl valstybė skatina masinę hanių (daugelis kinų priklauso šiai tautai) migraciją į Sindziangą.
Nenuostabu, kad provincijoje vyksta sparti industrializacija. Tačiau vietos žmonės mano, kad hanių antplūdžiu Pekinas siekia sunaikinti uigūrų kultūrinius, etninius ir religinius pėdsakus.
Be to, Kinijos centrinė valdžia nenori, kad iškiltų ryžtingas separatistinis judėjimas. Uigūrai jau daug metų skundžiasi diskriminacija.
Kaip Pekinas užspaudė uigūrus
Uigūrus kinai spaudė dar net šalyje neįsigalėjus komunizmui. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį regiono gyventojų atžvilgiu vykdomos represijos pasiekė lygį, nematytą nuo 1966–1976 metų „kultūrinės revoliucijos“ laikų, skelbia organizacija „Human Rights Watch“.
2009-aisiais Sindziango sostinę Urumčį sukrėtė riaušės – būtent dėl hanių, turinčių Pekino užnugarį, veiksmų. Kai protestus numalšino Kinijos kariai, buvo pranešta apie 200 aukų.
Centrinė vyriausybė Pekine dėl mirtinų neramumų iškart apkaltino separatistines uigūrų grupuotes. Tokia taktika valdžia leido greitai priimti drakoniškas „ekstremizmo neutralizavimo“ priemones Sindziange.
Atsakomybė už pavienes teroristines atakas Kinijoje, įskaitant išpuolį Pekine 2013-aisiais, irgi buvo greitai suversta uigūrų separatistams, o 2014 metais Pekinas Sindziange užkūrė „Kampaniją prieš terorizmą“.
2016 metais Sindziango autonominio regiono Komunistų partijos lyderiu buvo paskirtas Chen Quanguo. Išgarsėjęs tibetiečių persekiojimu, šis pareigūnas tokią pat taktiką renkasi ir spausdamas Sindziango musulmonus.
Kinija šalyje jau uždraudė islamiškus vardus, musulmoniškus galvos apdangalus, ilgas barzdas – visų šių draudimų, kaip jau minėta, griebtasi skelbiant kovą su separatizmu ir religiniu ekstremizmu.
Taip pat Sindziange buvo uždarytos nevalstybinės mokyklos. Be to, regione negalima nežiūrėti valstybinės televizijos. Pamaldiems uigūrams buvo nurodyta vartoti alkoholį, rūkyti ir valgyti kiaulieną.
Gyventojai masiškai sekami – lygis kone distopinis. Pranešama, kad Sindziange policininkai dėvi išmanius akinius, kuriuose įtaisyta veidų atpažinimo technologija. Pagal ją pareigūnai gali nustatyti, ar juos sudominę asmenys nenuklydo pernelyg toli nuo adreso, kuriuo yra registruoti.
Pamaldiems uigūrams buvo nurodyta vartoti alkoholį, rūkyti ir valgyti kiaulieną.
Visi uigūrams priklausantys automobiliai sekami GPS technologijos pagalba. Yra pranešimų, kad uigūrai gaudomi ir kalinami vien už bandymus palikti Kiniją.
2017 metais baudžiamieji areštai Sindziange sudarė net 21 proc. visų areštų Kinijoje, nors regione gyvena tik 1,5 proc. visos populiacijos.
„Perauklėjimo“ stovyklos
JT komiteto rasinės diskriminacijos eliminavimui narys Gay McDougallas rugsėjį teigė, kad Kinija pavertė Sindziangą į „tai, kas primena didžiulę sulaikymo stovyklą, kurią gaubia paslaptys ir kurioje negalioja jokios teisės“.
O stebėtojai teigia, esą patikimi ir tie pranešimai, kuriuose teigiama, kad apie milijoną uigūrų laikomi tikrose sulaikymo stovyklose. Čia jie verčiami atsižadėti islamo, dainuoti komunistines dainas, mokytis komunistinės Kinijos istorijos ir, be abejo, garbinti šalies lyderį Xi Jinpingą.
Tie, kurie drįsta neklausyti nurodymų, yra kankinami – ilgam į vienutes uždaromiems kaliniams neduodama maisto, vandens, neleidžiama miegoti.
Bet kodėl sulaikytųjų net milijonas? Anot ekspertų, skaičius toks didelis dėl to, kad sulaikymo priežastis labai neapibrėžta – žmonės sulaikomi vien dėl savo religijos ir kultūros.
Saugūs negali jaustis net uigūrai, gyvenantys ne Kinijoje. Per pastaruosius metus Pekinas sugebėjo išsikviesti daug uigūrų į šalį ir čia juos suėmė bei pasiuntė į sulaikymo ir indoktrinavimo centrus – vien liepą Kinija sulaikė dešimčių uigūrų, deportuotų iš Egipto.
„Daug etninių uigūrų ir kazachų užsienyje gyvena baimėje – ypač šalyse, kurių vyriausybės gerai sutaria su Kinijos valdžia.
Šie žmonės bijo, kad juos bet kada gali prispausti Kinijos vyriausybė, nors jie negyvena toje šalyje ar net neturi Kinijos pilietybės“, – skelbia „Human Rights Watch“.
Dar didesnį nerimą kritikams kelia tai, kad, kaip atskleidė naujienų agentūros AP tyrimas, uigūrų vaikai atimami iš tėvų ir įtaisomi į prieglaudas. Juos taip pat siunčia į „dvikalbes“ mokyklas, kur verčiama kalbėti kinų mandarinų kalba ir praktikuoti ateizmą.
„Situacija primena kolonijinius laikus, kai būdavo prarandamos ištisos kartos“, – tvirtina Darrenas Byleris, uigūrų kultūros tyrėjas Vašingtono universitete.
„Išplėšomų šeimų skausmas kertasi su Pekino aiškinimais, esą musulmonai yra laimingi ir dėkingi, – priduria „Human Rights Watch“ Kinijos skyriaus direktorė Sophie Richardson. – Jei nesugebėsime paraginti Kinijos nutraukti tokią praktiką, Pekinas tik dar labiau išdrąsės.“
„Amnesty International“ ataskaitoje skelbiami keli pokalbiai su anksčiau sulaikymo stovyklose kalėjusiais uigūrais. Jie teigė buvę kankinti ir turėję mokytis politinių dainų.
Kinija viską neigia
Kinija kategoriškai neigia, kad viršuje minimos stovyklos ir prieglaudos egzistuoja, nors yra ir nutekintų dokumentų, ir liudininkų pasakojimų, atskleidžiančių, jog ties vis dėlto slepiama.
Pareigūnų Pekine tikinimu, priemonės, kurių imamasi Sindziange, neva reikalingos – kad regionas netaptų „Kinijos Sirija“ ar „Kinijos Libija“. Kinija tvirtina, kad veiksmai Sindzinage išgelbėjo regioną nuo „visiško chaoso“.
-
Mirtinos riaušės Kinijoje: peiliais ginkluoti kinai puldinėjo pareigūnus, žudė civilius ir degino mašinas
-
Kinija garsų uigūrų mokslininką nuteisė kalėti iki gyvos galvos už separatizmą
-
Kinija uždraudė dėvėti burkas musulmoniško regiono centre
-
Kinijos vakariniame Sindziango regione užpuolikai nudūrė 5 žmones ir buvo nukauti policijos
-
Kinijos uigūrai priversti įsileisti Komunistų partiją į namus
