Turkijos gyventojai balsuos tik sekmadienį, tačiau milijonai svetur gyvenančių turkų jau kuris laikas gali atiduoti savo balsą – „taip“ arba „ne“.
Jei siūlomoms konstitucinėms reformoms bus pritarta, R.T.Erdoganas įgis daugiau galių. Būtent tuo nepatenkinti prezidentiniai priešininkai, prieš referendumą įsukę stebėtinai energingą kampaniją.
Aktyviai agitacija užsiima ir Turkijos valdantieji. Jie net į Europos Sąjungos šalis siuntė ministrus, kad šie emigrantus palenktų į R.T.Erdogano pusę – kai Nyderlanduose ir Vokietijoje tokie agitaciniai renginiai buvo uždrausti, Ankara europiečius net išvadino naciais.
Kuo baigsis balsavimas, pasakyti neįmanoma. 79 milijonus gyventojų turinti Turkija – smarkiai susiskaldžiusi, ir nors R.T.Erdoganas apskritai populiarus, siūlomos reformos daliai piliečių simbolizuoja autoritarinės valstybės iškilimą, todėl jie žada balsuoti prieš jas.
Dėl ko balsuojama referendume?
Jei trumpai, referendumas pakeistų Turkijos konstituciją taip, kad šalis iš parlamentinės respublikos virstų prezidentine.
Šalyje nebeliktų premjero posto, o vykdomajai valdžiai vadovautų prezidentas, kurį tiesiogiai rinktų piliečiai. Prezidentas taip įgytų nemažai naujų galių – teisę formuoti biudžetus, skirti ir atleisti ministrus bei teisėjus, skelbti dekretus.
Kadangi prezidentas įgytų tiek daug naujų galių, referendumas iš esmės yra balsavimas už arba prieš R.T.Erdoganą.
Prezidentas – šiuo atveju R.T.Erdoganas – taip pat galėtų oficialiai priklausyti politinėms partijoms. Šiuo metu prezidentas nominaliai valdo kaip „neutralus“ pareigūnas, nors akivaizdu, kad R.T.Erdoganas susijęs su valdančiąja Teisingumo ir plėtros partija (AKP).
Esmė tokia: kadangi prezidentas įgytų tiek daug naujų galių, referendumas iš esmės yra balsavimas už arba prieš R.T.Erdoganą.
Jis jau nuo 2005 metų, kai vadovavo vyriausybei, bando išplėsti prezidento galias, o naujus sparnus savosioms iniciatyvoms užsiaugino pernai vasarą po nesėkmingo bandymo surengti perversmą. R.T.Erdoganas po žlugusio pučo aiškina, kad tokių diversijų nebūtų patvirtinus konstitucines reformas.
Kas pritaria siūlomiems pokyčiams?
Nenuostabu, kad ištarti „Evet“ („Taip“) per referendumą ragina AKP. Valdančioji partija tikina, kad dėl reformų Turkijos valdžia būtų efektyvesnė ir labiau padėtų žmonėms.
Kiek keisčiau tai, kad konstitucines permainas remia ir dešinioji Nacionalistų judėjimo partija (MHP). Šis politinis judėjimas anksčiau nuosekliai priešindavosi perėjimui prie prezidentinės sistemos.
Vis dėlto Turkijoje kalbama, kad MHP lyderiui Devledui Bahceli valdantieji ir pats R.T.Erdoganas už bendradarbiavimą pažadėjo viceprezidento postą.
Beje, Turkijos parlamentas jau pritarė konstitucijos pataisoms, tačiau, norint, kad jos virstų įstatymu, reikalingas referendumas.
Kas nepritaria pataisoms?
Siūlomoms permainoms ir apskritai visam referendumui aršiai nepritaria kitos dvi pagrindinės Turkijos partijos – centro kairioji Respublikonų liaudies partija ir kairioji Liaudies demokratinė partija.
„Hayir“ („Ne“) taip pat taria žmogaus teisių gynėjai ir už demokratiją kovojančios organizacijos. Aktyvistai įžvelgia, kad siūlomos pataisos galiausiai leis R.T.Erdoganui valdyti kaip diktatoriui.
Visų pirma dėl to, kad sėkmingai R.T.Erdoganui pasibaigęs referendumas jam leistų dar du kartus siekti naujai apibrėžto prezidento posto. Kiti rinkimai – 2019 metais, o balsavimai vysta kas penkerius metus, vadinasi, R.T.Erdoganas gali likti pareigose net iki 2029 metų.
Ar „taip“ numarintų demokratiją Turkijoje?
Žiūrint, ko paklausi. Siūlomos pataisos, net patvirtintos, palieka bent dalį demokratiniam balansui taip svarbios „stabdžių ir atsvarų“ sistemos.
Turkijoje kalinami ir persekiojami tiek opozicijos politikai, tiek žurnalistai, o po pernykščio bandymo surengti perversmą buvo atleisti net 2,7 tūkst. teisėjų.
Parlamentas tam tikrose srityse galėtų anuliuoti prezidento sprendimus, inicijuoti specialius tyrimus ir net surengti prezidento apkaltą. Tam, tiesa, būtų reikalinga dviejų trečdalių dauguma.
Kita vertus, net dabar R.T.Erdogano valdžia, regis, ignoruoja visus raginimus elgtis demokratiškiau. Turkijoje kalinami ir persekiojami tiek opozicijos politikai, tiek žurnalistai, o po pernykščio bandymo surengti perversmą buvo atleisti net 2,7 tūkst. teisėjų.
Todėl sunku įsivaizduoti, kad Turkijoje staiga vėl sužydėtų demokratija, jei dabartinis prezidentas įgytų dar daugiau galių, nei turi dabar. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble antradienį įspėjo, kad R.T.Erdoganas gali siekti įtvirtinti diktatūrą.
Užsienyje gyvenančių turkų balsas
Užsienyje gyvenantys Turkijos piliečiai jau nuo kovo pabaigos gali balsuoti referendume. Ankara skaičiuoja, kad svetur gyvena 5,5 mln. piliečių, iš jų 4,6 mln. – Europos Sąjungos šalyse.
Kadangi abi stovyklos stojusios į įnirtingą kovą, svarbus kiekvienas balsas – į užsienį agitatorius siuntė tiek reformas palaikantys erdoganininkai, tiek pataisų oponentai. Pavyzdžiui, vien Vokietijoje gali balsuoti net 1,4 mln. turkų.
Ir vis dėlto nepanašu, kad užsienio turkų balsai kuriai nors pusei nulems pergalę – vien dėl to, kad „užsieniečių“ balsai irgi susiskaldę. Antai Vokietijoje gyvena ir daug R.T.Erdogano rėmėjų, ir daug jo kritikų.
Turkų bendruomenės Vokietijoje lyderiai ragina balsuoti „ne“, bet, tarkime, per paskutinius Turkijos visuotinius rinkimus AKP Vokietijoje surinko net 60 proc. balsų, nors pačioje Turkijoje – mažiau nei 50 proc.
Kas laukia Turkijos įvaizdžio Vakaruose?
Kad ir kaip pasibaigtų referendumas, kampanija prieš balsavimą jau gerokai apkartino Turkijos ir ES santykius.
Paaiškėjo, kad Turkijos vyriausybė šnipinėjo piliečius kitose šalyse, o R.T.Erdoganas, akivaizdžiai perlenkdamas lazdą, kaltino Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir kitų ES šalių lyderius „nacistinėmis praktikomis“. Nyderlanduose net buvo sukurstytos riaušės.
Vien tai – didžiulė kliūtis Turkijos pastangoms įstoti į Bendriją. O jei konstitucijos pataisoms per referendumą būtų pritarta, R.T.Erdogano kritikai ES tikrai pasistengtų užgesinti visas Ankaros viltis dėl narystės.
Dėl NATO klausimas keblesnis. Nors pavienių raginimų išmesti Turkiją iš Aljanso pasigirsta, NATO vadovybei toks scenarijus visiškai nepriimtinas. Aljanso ir ES narėms svarbus Turkijos bendradarbiavimas stabdant pabėgėlių ir migrantų srautą iš Vidurio Rytų į Europą.
