Pučiant žvarbiam vėjui 68-osios brigados II bataliono vadas Delfinas žurnalistus pasitinka Maksymovkos kaime. Kaip ir daugelis prie pat fronto esančių Donecko srities gyvenviečių, Maksymovka ištuštėjusi. Tačiau vienas kitas vyresnio amžiaus gyventojas dar likę.
„Gal jūs iš organizacijos „Gydytojai be sienų“?“, – žurnalistų paklausė pro šalį ėjusi garbaus amžiaus moteris.
Ji paaiškino, kad jai reikėtų vaistų ir gydytojo, tačiau kaime jo nėra.
Nenuostabu, į Maksymovką iš didesnių miestelių veda vadinamasis „mirties kelias“. Rusų kariai žino, jog šiuo keliu važinėja ukrainiečių pajėgos, ir nuolat bando jį apšaudyti.
Netoli kelio savo pozicijas įsirengusi ir Ukrainos kariuomenė, o vykti per jį tenka ne visai saugiu greičiu, ypač atsižvelgiant į tai, kad kas keliasdešimt centimetrų pasitaiko duobės, kurios kartais sunkiai įveikiamos ir visureigiui.
Delfinas pasiūlo susitikti su jo vadovaujamo bataliono kariais, kurie vos prieš dieną grįžo iš pozicijų. Kariai turi „pamainas“ – dvi arba tris dienas būna apkasuose, tuomet sugrįžta į bazę poilsiui ir treniruotėms.
