Sergejus iki karo gyveno Donecke, tačiau Rusijos remiamiems separatistams paskelbus „liaudies respubliką“ iš ten pasitraukė. Grįžti į savo namus jis negali, tik pravažiuoti maždaug keliolika kilometrų nuo jų. Būtent tokiu atstumu nuo okupuoto Donecko yra Avdijivkos miestas, į kurį jis neretai užsuka veždamas kolegas žurnalistus.
Savo namo stogą Sergejus įžiūrėti beveik nuo devynaukščių daugiabučių, esančių Avdijivkoje, stogų ar bent jau viršutinių aukštų.
Avdijivkos devynaukščiai jau seniai tapo vienu iš karo Rytų Ukrainoje simbolių. Kelių namų masyvas, apšaudytas iš tankų iki šiol stovi kiaurais langais ir su žiojančiomis skylėmis. Iš ketvirto aukšto pro skylę sienoje galima matyti Donecko priemiesčius. Šiuos namus prieš kelerius metus mąstyta suremontuoti, bet prikelti gyvenimą pavyko tik viename.
Kiti taip ir liko stovėti primindami apie pirmaisiais karo metais vykusias intensyvias kovas. O ir „atgaivintame“ name gyventi ryžtasi nedaugelis. Šviesos sklinda tik iš pirmųjų pastato aukštų langų, kiti, panašu, stovi tušti.
Išgąstis nuo smūgio
Kelias į frontą 15min žurnalistams greitai primena, kas tai per vieta. Važiuodami filmuoti į Stanycą Luhanską, kur buvo apšaudytas vaikų darželis, niekas nė negalėjo nujausti, kad jau Popasnos rajone teks išsigąsti.
Popasnos rajonas – „užnugaris“. Ukrainos karių pozicijų čia nėra, bet kaip 15min žurnalistams paaiškina ukrainiečių kolegos, čia yra vieta, iš kurios aprūpinamas „priekis“ – fronte esantys kariai.
Evhenas: Žinau, koks būna garsas, kai nukrenta šalia tavęs, manau, ten nebuvo nė 100 metrų, galbūt net mažiau nei 50.
Išgirdus smūgį sekundei sudreba rankos. Apšaudymas fronto linijose esančiose pozicijose nieko nestebina, ten sprogimų tikimasi, nes jie gali pasigirsti bet kada
„Nukrito ne daugiau nei 100 metrų nuo mūsų“, – sušaukia ukrainietis žurnalistas Evhenas.
