Vyras, kuris sekmadienio vakarą tebebuvo kritinės būklės Karališkojoje Hobarto ligoninėje, kartu su 11 turistų grupe keliavo į kelių dienų kelionę plaustais atokiąja Franklino upe.
Eidamas šalia upės jis paslydo ant uolos ir beveik 20-čiai valandų įstrigo iš dalies paniręs į plyšį. „Jis buvo įstrigęs tarsi smėlio laikrodis“, – apibūdino gelbėtojai.
Mitchas Parkinsonas, „Ambulance Tasmania“ greitosios pagalbos paramedikas, buvo vienas pirmųjų žmonių įvykio vietoje. Jis sakė, kad tai buvo „sudėtingiausias atvejis, kokiame jam yra tekę dalyvauti“.
„Tai buvo nepaprastai stiprus ir ištvermingas žmogus, ir jis ištvėrė visą naktį. Mes stengėmės kuo geriau jį sušildyti, maitinti ir girdyti, kiek tik galėjome“, – tikino gelbėtojas.
Vienas iš dviejų gelbėtojų, dirbusių išlaisvinant vyrą, Ace'as Petrie sakė, kad kai jis pirmą kartą pasiekė vyrą, šis buvo paniręs nuo krūtinės žemyn į greitai tekantį vandenį.
„Jis kalbėjo šiek tiek laužyta anglų kalba. Kai bandėme ištraukti jo koją, jis sakydavo „o, mano koja lūžo“. Be to, negalėjome atitraukti jo minčių ir kalbėtis su juo apie jo šeimą. Tai buvo labai sunku.
Jo kelias buvo įstrigęs akmenyse gilioje slenksčio atkarpoje. Buvo daugybė pavojų, kuriuos turėjome apeiti, kad galėtume prieiti prie paciento“, – sakė A.Petrie.
"Buvo neįmanoma ištraukti"
Tęsiant operaciją vandens lygis sumažėjo, tačiau ne tiek, kiek tikėjosi gelbėjimo tarnybų darbuotojai.
A.Petrie sakė, kad jie padarė viską, ką galėjo, kad išlaisvintų žmogų.
Galiausiai komanda panaudojo oro pagalves ir hidraulinius įrankius, kad pabandytų perkelti jį prispaudusias panirusias uolas.
„Jų keliamoji galia – 50 tonų, tačiau mums visiškai nepavyko pajudinti šių uolų. Išbandėme įvairius scenarijus ir tai tęsėsi apie 10-12 valandų“, – sakė gelbėtojas.
Tasmanijos policijos konsteblis Callumas Herbertas sakė: „Šis gelbėjimas buvo pats sunkiausias iš visų sunkiausių scenarijų.
Buvo tiesiog neįmanoma jo ištraukti, prieš amputaciją buvo išbandyti visi įmanomi kampai ir visi įmanomi ištekliai“.
Paskutinė priemonė
Radijo signalas regione buvo toks prastas, kad Jūrų saugumo tarnybai teko siųsti lėktuvą iš Kanberos, kuris veikė kaip tarpininkas tarp gelbėtojų ant žemės ir sraigtasparnių regione.
„Visą vakarą buvo siekiama užtikrinti, kad [amputacija] būtų absoliučiai paskutinė priemonė. Tai nebuvo diskusija ar sprendimas, kuris buvo priimtas lengvabūdiškai“, – sakė gelbėtojas Mitchas Parkinsonas.
M.Parkinsonas sakė, kad vyro draugai lietuviai padėjo aprūpinti nelaimėlį karštais gėrimais ir maistu visą įstrigimo laiką.
Vienas iš dešimties žmonių, kurie plaukė kartu su pacientu, buvo gydytojas iš Lietuvos, jis bent jau galėjo su juo bendrauti kaip vertėjas. Per šį gydytoją įstrigusiam vyrui ir buvo pranešta, kad vienintelė išeitis – amputacija.
A.Petrie sakė, kad gelbėjimo operaciją vykdę asmenys, įskaitant jį patį, gelbėjimo operacijos metu rizikavo savo gyvybe.
„Mes treniruojamės tokiems scenarijams, tačiau šis buvo nestandartinis“, – sakė A.Petrie.
Gelbėtojai bendradarbiavo su diplomatais, kad susisiektų su lietuvio šeima užsienyje ir nuolat ją informuotų.
Sekmadienio vakarą vyras tebebuvo kritinės būklės ligoninėje.
