Spalvinga nugalėtojų draugija
Emmanuelis Macronas. 2017-aisiais Europos politinį elitą apėmė E.Macrono manija, jai pasidavė ir Prancūzijos rinkėjai. Dar prieš savo keturiasdešimtmetį E.Macronas įgyvendino svarbų pažadą – naujai sukurtą judėjimą nuvesti tiesiai į Eliziejaus rūmus.
Tuo tarpu jo pirmtako Fraincois Hollande'o ydos ir priešininkų Francois Fillono bei Marine Le Pen skandalai padėjo jaunajam lyderiui perimti ir Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos kontrolę. Be to, E.Macronas spėjo prisiimti Europos Sąjungos (ES) reformatoriaus vaidmenį.
Sebastianas Kurzas. Daugelis žmonių, sulaukę 31 metų amžiaus, ima paskolas būstui, susituokia ar susilaukia vaikų. Tuo tarpu S.Kurzas stojo prie Austrijos politinės partijos (ÖVP) vairo, nuvedė ją į pergalę parlamento rinkimuose ir tokiu būdu tapo Austrijos premjeru.
Ar jis gali pakeisti Austrijos, kaip Vokietijos marionetės, statusą Europos Komisijoje (EK)? O galbūt jis gali tapti pavyzdžiu kitiems kraštutinių dešiniųjų lyderiams, kurie tikisi išlaikyti populizmo augimą? Panašu, kad visa tai – įmanoma.
Cecilia Malmström. Kol iki „Brexit“ susitarimo sudarymo pabaigos Jungtinės Karalystės (JK) „globalios Britanijos“ ambicijos nebuvo aiškios, o JAV ėmė staiga pasitraukinėti iš pasaulinių prekybos susitarimų, EK atstovė C.Malmström prisiėmė pasaulinės prekybos lyderės vaidmenį. Ji sudarė vertingas sutartis su Kanada ir Japonija, greitai užbaigs visų laikų didžiausią sandorį su Lotynų Amerikos prekybiniu bloku „Mercosur“. Ji 2018-aisiais taip pat ketina pradėti derybas su Australija ir Naująja Zelandija.
Andrejus Babišas. Riba tarp politinės galios ir kalėjimo nuosprendžio dažnai būna plona – tą gali paliudyti Silvio Berlusconi. Ligi šiol A.Babišas ta riba vaikšto pakankamai sėkmingai, nepaisant pastangų įkalinti už neteisėtą ES lėšų įsisavinimą.
Milijardierius ir naujasis Čekijos premjeras keičia ES galios balansą keletu frontų. Būdamas euroskeptikas, jis Višegrado šalių požiūrį į Briuselį keičia nuo konstruktyvaus iki kliudančio. Be to, jis – aštuntasis Liberalų ir demokratų aljansui už Europą priklausantis ministras pirmininkas, tokiu būdu sustiprinantis politinės grupės įtaką Europos Vadovų Taryboje.
Donaldas Trumpas. Priešininkai prezidentavimo pradžioje puolė D.Trumpą – specialusis tyrėjas Robertas Muelleris „purtė“ jo patikėtinius, šiuo metu prezidento reitingai – itin žemi. Vis dėlto D.Trumpo bazė liko ištikima, į teismus skiriama daugybė konservatorių teisėjų, o pats prezidentas demonstruoja nuoseklumą.
Garsios pralaimėtojų pavardės
Carlesas Puigdemont'as. Buvęs žurnalistas, tapęs Katalonijos prezidentu, pasaulio dėmesio centre atsidūrė rugsėjo pabaigoje, kai nesėkmingai bandė paskelbti regiono nepriklausomybę nuo Ispanijos. Nors referendumo metu užfiksuotas policijos smurtas šokiravo pasaulį, Madridas pasiekė savo – balsavimo rezultatai nebuvo pripažinti. C.Puigdemont'as, net atstatydintas ir pabėgęs į Briuselį, neblogai pasirodė šio mėnesio regioniniuose rinkimuose, tačiau lieka neaišku, ar jis gali sugrįžti į Ispaniją.
Mariano Rajoy. Katalonijos regioniniuose rinkimuose gali būti sudėtinga išskirti aiškų laimėtoją, tačiau nekyla abejonių, kas pasirodė prasčiausiai. Ispanijos premjerą galima laikyti triskart pralaimėtoju: išankstiniais rinkimais neišsprendė krizės, o Katalonijos separatistai tik užsitikrino absoliučią daugumą parlamente, tuo tarpu daugiausia balsų surinkusi partija „Ciudadanos“ – didžiausi M.Rajoy partijos varžovai. Be to, jo paties Liaudies partija gavo į kaulus: iš 11 jai priklausančių įstatymų leidėjų, parlamente liko tik trys.
Angela Merkel. „Liberali alternatyva D.Trumpui“, „remiama laisvojo pasaulio lyderė“, „Europos karalienė“ – būtent tokiais titulais šiemet būdavo atsiliepiama apie Vokietijos kanclerę. Vis dėlto rugsėjį vykusiuose parlamento rinkimuose jai pritrūko rinkėjų paramos.
Tiesa, A.Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų partija liko pirma, tačiau gavo gerokai mažiau balsų nei praeituose rinkimuose. Šiuo metu A.Merkel vargsta bandydama suformuoti didžiąja koaliciją su užsispyrusiais socialdemokratais.
Theresa May. Jungtinės Karalystės premjerė patyrė tiek nesėkmių, kad net sunku išsirinkti, nuo ko pradėti. Kritikai apie jos vadovavimą pasakytų taip: politinis kapitalas niekada nebuvo taip švaistomas tokiais prastais politiniais sprendimais. „Stiprią ir stabilią“ vyriausybę žadėjusi lyderė savo pažadų neįgyvendino, ES „Brexit“ derybininkai visada buvo vienu žingsniu priekyje, o jos kabinetas nuolat veliasi į viešus kivirčus.
Siekdama išgyventi politiškai, Th.May priklauso nuo Šiaurės Airijos Demokratų unionistų partijos, kuri – brangus ir nepatikimas sąjungininkas. Metų pabaigoje ES lyderiai gyrė Th.May vien už tai, kad ji išgyveno, todėl dauguma spėja, jog 2018-ieji jai bus tik geresni.
Martinas Schulzas. Pradėjęs metus kaip Europos Parlamento (EP) prezidentas, M.Schulzas užuodė geresnes politines galimybes gimtojoje Vokietijoje. Taip socialistas paliko Briuselį ir nusprendė rinkimuose iššūkį mesti pačiai A.Merkel.
Po trumpo medaus mėnesio su rinkėjais, M.Schulzo partija parlamento rinkimuose pasirodė blogiau nei bet kada anksčiau. Nors jis dar gali pademonstruoti įtaką derybose dėl didžiosios koalicijos, 2017-aisiais M.Schulzo reikalai klostėsi prastai.
