Visos nukentėjusiosios nurodydavo tuos pačius P.Šuvalovo bruožus: ūsai, didelis svoris ir dyzelino kvapas nuo drabužių. Tyrėjai, bandydami pagauti Tuluno maniaką, patikrino tūkstančius vyrų, tačiau galiausiai prievartautojas pats pateko į teisėsaugininkų rankas, nes buvo įsitikinęs, kad yra nepagaunamas.
Lenta.ru korespondentas Igoris Nadeždinas ne tik susipažino su maniako byla, bet ir susitiko su juo tardymo izoliatoriuje.
Sumani demaskavimo operacija
Mažame Sibiro mieste Tulune, nuo Irkutsko nutolusiame 400 km, gyvena apie 40 tūkst. žmonių. Nepaisant to, miestas gana turtingas, nes jo apylinkėse gausu anglies išteklių. Dauguma Tuluno gyventojų dirba anglies kasyklose.
2019-ųjų naujametę naktį mieste susimušė dvi grupės jaunuolių. Policininkai sulaikė visus muštynių dalyvius ir pradėjo ieškoti liudininkų.
Sausio 5 d. rytą į bedarbio buldozerininko Pavelo Šuvalovo ir jo žmonos, dirbusioje vietinėje mokykloje, namus atėjo apylinkės įgaliotinis. Jis paprašė šeimininko kartu nueiti į policijos nuovadą ir papasakoti apie muštynes. P.Šuvalovas sutiko, papasakojo policininkui, kad beveik nieko nematė, tik pro šalį ėjo, pasirašė protokolą ir grįžo namo.
Tačiau tušinuko, kuriuo pasirašė P.Šuvalovas, niekas nelietė nei iki jo, nei po jo – jis buvo specialiai pakištas. Kai tik P.Šuvalovas išėjo, tušinuką pasiėmė ekspertai. Vakare jau buvo gautas atsakymas: ant tušinuko buvusi genetinė medžiaga visiškai sutampa su nežinomojo, kuris nuo 1991 m. Tulune užpuldinėjo ir prievartavo moteris bei merginas.
2019 m. sausio 11-osios rytą P.Šuvalovas buvo sulaikytas. Ir antroji ekspertizė patvirtino, kad Tuluno maniakas pagaliau pagautas. Kitą dieną P.Šuvalovas buvo suimtas ir iki šiol yra laikomas tardymo izoliatoriuje.
„Po kiekvieno nusikaltimo jis imdavo naują peilį“
Apie tai, kad Tulune pasirodė maniakas, buvo kalbama jau seniai. Tačiau ilgą laiką pareigūnai skirtingų išprievartavimų bylų nesiejo į vieną grandinę, manė, kad šiuos nusikaltimus daro skirtingi vyrai.
Tačiau tų išprievartavimų braižas buvo vienodas: vyras puldavo moterį iš nugaros, kaire ranka griebdavo jai už gerklės, dešine – prispausdavo peilį ir vesdavosi arba į apleistą pastatą, arba į krūmus. Nusikaltimai buvo daromi arba anksti ryte, arba vėlai vakare.
Be to, per 2019-ųjų potvynį Tulune policija prarado daug archyvinių bylų, todėl vėliau buvo labai sunku ankstesnius nusikaltimus susieti su vėlesniais. Vanduo nusinešė dešimtojo dešimtmečio pradžios P.Šuvalovo aukų pareiškimus, kai kurios nukentėjusiosios išvažiavo iš miesto, todėl daug ką teko iš naujo atkurti po kruopelę.
Maniako aukos savo užpuoliką apibūdindavo šiek tiek skirtingai, bet visos pabrėždavo, kad nuo jo sklido stiprus dyzelino dvokas.
Maniako aukos savo užpuoliką apibūdindavo šiek tiek skirtingai, bet visos pabrėždavo, kad nuo jo sklido stiprus dyzelino dvokas. Be to, visi nusikaltimai vyko trijų kilometrų zonoje, kurioje buvo geležinkelio stotis, o beveik pačiame viduryje – autobusų stotelė.
Dabar jau žinoma, kad Tuluno maniakas pradėjo prievartauti 1991 m., kai grįžo iš kariuomenės ir kolonijos. Tuo pat metu pradėjo vystytis jo audringas romanas su būsima žmona: jie susituokė vos po kelių mėnesių pažinties, o jau po vienuolikos mėnesių gimė jų pirmagimis. Antrasis sūnus gimė po trejų metų.
-
Už 22 moterų nužudymą nuteistas rusas prisipažino įvykdęs dar 47 žmogžudystes
-
Buvusiam Irkutsko milicininkui maniakui inkriminuojamas jau rekordinis skaičius žmogžudysčių
-
Vokietijoje dėl 97 žmonių nužudymo bus teisiamas „serijinis žudikas“ slaugytojas
-
Nuteistas žudikas pribloškė Ameriką: „Nužudžiau 90 moterų“
-
Kipro pirmasis žudikas maniakas nuteistas kalėti iki gyvos galvos
-
76 metų buvęs pakelių maniakas K.Jonaitis nepailsta skųstis, kad sargyba jam nedraugiška
-
Sostinėje mergaitę nužudyti bandęs maniakas kalėjime praleis beveik dešimtmetį
Lenta.ru pasakoja, kad P.Šuvalovo tėvas dažnai gėrė ir vaikydavo šeimos narius su peiliais ir kirviais. Vyresnysis Šuvalovas iki šiol gyvena Tulune, bet dabar jau aprimo ir beveik nebegeria.
P.Šuvalovas mokėsi vidutiniškai, dažnai nesuvaldydavo agresijos, o aštuntoje klasėje buvo sulaikytas už vagystę ir trejiems metams pasiųstas į koloniją. Ten jis įgijo tekintojo specialybę ir, kiek padirbęs, buvo pašauktas į tarnybą kariuomenėje. Tarnavo tuomet įslaptintame mieste Tomskas-7.
Tačiau ir kariuomenėje P.Šuvalovas nerimo. 1988 m. jis vėl buvo nuteistas už vagystę dvejiems metams kalėjimo.
Grįžęs iš kalėjimo P.Šuvalovas 1993 m. įsidarbino Tulos anglies kasykloje buldozerininku ir dirbo ten iki 2014 m. Jis buvo tylus, niekuo neįsimenantis, tačiau dažnai burbėdavo be reikalo ir nuolat reikalavo padidinti algą. Taip pat – dažnai sirgdavo.
Šuvalovų šeima Tulune turėjo ne tik butą, bet ir poilsio namelį. Beje, per kratas abiejose vietose pareigūnai rado 23 peilius.
P.Šuvalovo kaimynas Aleksejus pasakojo, jog jis visuomet nešiojosi lenktinį peilį. Ir labai dažnai juos keisdavo. „Mes net dėl to iš jo juokėmės. Tik dabar aš suprantu, kad jis imdavo naują peilį po kiekvieno nusikaltimo“, – pasakojo Aleksejus.
P.Šuvalovas taip pat turėjo priklausomybę svaigalams. Jo vienintelis draugas Vasilijus sako, kad jie du ar tris kartus per savaitę dviese išgerdavo litrą degtinės, bet kaimynai pasakoja, kad P.Šuvalovas gėrė kiekvieną dieną, o per šventes – ir daug.
Aleksejus pasakoja: „Jis ir taip paniuręs buvo, mažakalbis, o kai išgerdavo – išvis susigūždavo ir sėdėdavo tylėdamas. Ir kiekvieną kartą išeidavo netikėtai: išgers, atsistos ir išeis, lyg prie stalo nieko nebūtų. Mes dabar galvojame – ar ne prievartauti jis eidavo? Sako, jog visos nukentėjusiosios tvirtina, kad nuo jo ne tik dyzelinu, bet ir alkoholiu atsiduodavo“.
P.Šuvalovas greitai išstorėjo. Būdamas 175 cm ūgio jis svėrė apie 150 kg. Visi, kas jį pažinojo, prisimena, kad jo pilvas karojo, o jis mažai judėjo.
Net tuomet, kai mieste pradėjo kalbėti apie maniaką, kai pradėjo klijuoti įtariamojo portretus, niekas iš pažįstamų nepagalvojo apie P.Šuvalovą. „Mes juokėmės iš jo vienintelio draugo ir sugėrovo Vasios – jis buvo labiau panašus į fotorobotą nei Pavelas“, – sako Aleksejus.
Jo žodžiais, prieš ketverius metus per įprastą pasisėdėjimą prie butelio kalba užėjo apie Tuluno maniaką. Ir P.Šuvalovas pirmą kartą per daugelį metų gyvai įsitraukė į pokalbį ir net pasakė neįprastai ilgą kalbą. Jo žodžiai įstrigo Aleksejui, bet jis vis tiek niekuo neįtarė savo kaimyno.
„Nieko jie nepagaus, maniakas ne kvailys. Jis gerai maskuojasi ir nesikartoja. Be to, tiksliai žinau, kad visos jo aukos buvo labai patenkintos juo kaip meilužiu. Mentai per silpni jį pagauti – tiesą sakau“, – taip esą kalbėjo P.Šuvalovas.
Maniako pėdsakais
Pirmuosius nusikaltimus Tuluno maniakas įvykdė 1991 m., kai tik P.Šuvalovas grįžo iš kariuomenės ir susipažino su būsima žmona. Iš pradžių užpuolimai buvo reti, paskui tapo vis dažnesni.
2014 m. Rusijos Tyrimų komiteto Irkutsko srities Tyrimų valdybos naujas vadovas Andrejus Bunevas peržiūrinėjo neišaiškintus praeities nusikaltimus. Jis turėjo patirties, nes dirbdamas Krasnojarsko krašte atidavė į teismą daugiau nei 35 serijinių žmogžudysčių bylas.
Neišaiškintų nusikaltimų buvo 2 225. Išstudijuoti juos buvo nerealu. Bet peržiūrinėdamas bylas A.Bunevas pamatė aiškią seriją išprievartavimų. Tuomet šios bylos buvo perduotos Ypatingų tyrimų skyriui, papulkininkiui Jevgenijui Karčevskiui.
Tyrėjai ėmėsi darbo ir atrinko 33 bylas, kurios turėjo nemažai bendrų požymių.
Pirmiausia ėmė tikrinti tuos, kurie galėjo atsiduoti dyzelinu: mašinistus, tolimųjų reisų vairuotojus, benzinvežių vairuotojus. Bet čia P.Šuvalovui pasisekė: jis ilgai nefigūravo tarp įtariamųjų, nes dirbo šalia Tuluno, bet oficialiai buvo įformintas kitoje vietoje. Sekėsi P.Šuvalovui iki 2019 m.
J.Karčevskis pasakoja, kad formaliai visos bylos į vieną buvo sujungtos 2018 m. sausio 11 d. Į tyrimo grupę įėjo patyrę sekliai, kurie demaskavo Angaros maniaką Michailą Popkovą – daugiausiai žmonių nužudžiusį žmogžudį Rusijos istorijoje. Įrodyta, kad M.Popkovas nužudė daugiau nei 80 žmonių.
„Pasakė, kad užsičiaupčiau, nes bus blogiau“
2019 m. sausio 3 d. P.Šuvalovas savo „Mazda MPV“ išvažiavo į miestą ir šalia turgaus pastebėjo merginą. Jis pastatė mašiną prie viešbučio ir nuėjo paskui ją. Ant tilto per upelį jis ją pavijo, čiupo už gerklės, prikišo peilį, nusitempė į krūmus ir ten išprievartavo.
O po to, atsipalaidavęs, atsistojo. Mergina staiga pašoko ir ėmė bėgti: ji bijojo, kad maniakas ją užmuš. P.Šuvalovas ėmė vytis, bet mergina buvo greitesnė.
Tuomet maniakas grįžo prie savo mašinos ir nuvažiavo. Tuluno maniakas nežinojo, kad ant viešbučio įtaisytos vaizdo kameros, kurios užfiksavo jo mašinos numerius.
O mergina nubėgo tiesiai į policiją. Pareigūnai ją iškart nukreipė pas ekspertus ir gavo šviežutėlę biologinę medžiagą.
J.Karčevskis pasakoja, kad sterilaus rašiklio triuką pareigūnai sugalvojo tam, kad įsitikintų, ar už automobilio vairo sėdėjo maniakas, ar kas kitas. Netrukus po sulaikymo P.Šuvalovas ėmė duoti parodymus ir prisipažino, kad dvi aukas nužudė – vieną papjovė, o kitą uždusino. Kaltę jis pripažįsta tik iš dalies, nes esą žudyti nenorėjo, taip tiesiog nutiko.
Iš P.Šuvalovo parodymų:
„2008 m. lapkritį aš nuvedžiau merginą po stadiono tribūnomis, kur paguldžiau ant žemės ir išprievartavau. Po to, kai aš baigiau, mergina atsistojo ir pradėjo elgtis agresyviai – bandė man trenkti, pradėjo rėkti ir šauktis pagalbos. Rūsyje buvo tamsu: aš jos nemačiau, ji tikriausiai nematė manęs.
Aš tą dieną iš darbo važiavau nepersirengęs, tik striukę ant darbo drabužių užsimečiau, o kišenėje netyčia buvo lenktinis peiliukas. Aš jį ištraukiau ir ėmiau priešais save mosuoti, traukdamasis atgal, link praėjimo. Ir pasakiau, kad užsičiauptų, nes blogiau bus.
Po šių žodžių ji nutilo, o aš išėjau. Tikslo nužudyti neturėjau, o ir peiliu tik mosavau, jei ir užkliudžiau ją, tai netyčia“.
Tačiau šie parodymai prieštarauja faktams: aukai peiliu buvo smogta tris kartus iš priekio į krūtinę ir pilvą, kartą – žemiau pečių ir kartą į kaklą. Merginai dar buvo smogta kumščiu į galvą.
Kodėl tuomet tiek metų P.Šuvalovas išliko nepagautas? Generolas A.Bunevas pripažįsta: dėl pareigūnų aplaidaus darbo. Ir dėl visuomenės abejingumo.
Panašiai įvykdyta ir antra žmogžudystė: P.Šuvalovas tikina, kad auka pradėjo triukšmauti, o jis tik lengvai suspaudė jai gerklę. Tačiau ekspertai tvirtina, kad merginą smaugė abiem rankom ne mažiau dviejų-trijų minučių.
Po išprievartavimų maniakas iš savo aukų atimdavo visa, kas turėjo bent kokios vertės: auskarus, žiedus, laikrodžius, grandinėles. Grobį parduodavo supirkėjams turgavietėse.
„Nė vienas žmogus nesureagavo. Niekaip“
Kriminologai tvirtina, kad serijiniai nusikaltėliai nuolat tobulėja, panaudodami ankstesnių nusikaltimų metu įgytą patirtį. Tuo tarpu P.Šuvalovas daugybę metų elgėsi taip pat.
„Jis netobulėjo nei gyvenime, nei nusikalstamoje veikloje“, – pastebi papulkininkis J.Karčevskis.
Kodėl tuomet tiek metų P.Šuvalovas išliko nepagautas? Generolas A.Bunevas pripažįsta: dėl pareigūnų aplaidaus darbo. Ir dėl visuomenės abejingumo.
Anot jo, dešimtojo dešimtmečio pradžioje dėl ekonomikos griūties pareigūnų darbas ir jo rezultatai mažai kam rūpėjo. O vėliau pareigūnams tiesiog neužteko laiko, nes būta daugybė kitų, naujų ir sunkių, nusikaltimų. Bet, galiausiai A.Bunevas, apibendrina: tiesiog daug metų šios bylos buvo tiriamos neprofesionaliai.
Tiesa, žmonės pasakoja, kad Tuluno maniaką keletą kartų atpažino jo aukos ir imdavo šaukti, bent niekas į tai nereaguodavo.
Iš vienos nukentėjusiosios liudijimo:
„Aš buvau išprievartauta 2004 m., iš karto kreipiausi į miliciją, iškėlė bylą. O 2006 ar 2007 m. rudens pabaigoje važiavau namo autobusu ir šalia atsisėdo tas pats vyras, kuris mane išniekino. Aš iš pradžių pajutau tą kvapą, o tik po to į jį pažvelgiau ir iškart pažinau. Be to, jis buvo tais pačiais drabužiais.
Aš pradėjau rėkti, kad tai maniakas, bet nė vienas žmogus autobuse nesureagavo. Visiškai niekaip. Kitoje stotelėje aš iššokau ir nuėjau namo pėsčiomis. Verkiau visą kelią“.
Dažnai maniakas iš karto po išprievartavimo užmigdavo tiesiog ant aukos. Teismo medicinos ekspertai mano, kad tokia jo organizmo reakcija į atsipalaidavimą. O aukos pasakoja, kad jis savo didžiuliu svoriu tiesiog prispausdavo jas prie žemės ir imdavo knarkti. Nustumti 150 kg naštą būdavo tiesiog neįmanoma.
Aš pradėjau rėkti, kad tai maniakas, bet nė vienas žmogus autobuse nesureagavo. Visiškai niekaip. Kitoje stotelėje aš iššokau ir nuėjau namo pėsčiomis. Verkiau visą kelią
J.Karčevskis pasakoja, kad P.Šuvalovas buvo pripažintas visiškai pakaltinamu, tačiau nustatytas vienas psichinis sutrikimas. Jis galėjo lytiškai susijaudinti tik tuomet, kai moteris būna išsigandusi ir maldauja pasigailėti.
Tuluno maniakas savo aukų nesirinkdavo: jam buvo nesvarbu, kaip jos atrodo, kokio amžiaus. Tarp jo aukų – ir trylikametė, ir 17-18 metų merginos, ir 30-40 metų moterys. Jam buvo tas pats. „Boba yra boba, ko jos klausyti“, – ne kartą per apklausas kartojo P.Šuvalovas.
J.Karčevskis pastebi, kad kelios P.Šuvalovo aukos iki susitikimo su juo buvo dar nepraradusios nekaltybės. Papulkininkis džiaugiasi, kad šiuo metu visos išgyvenusios Tuluno maniako aukos neturi psichikos sutrikimų, beveik visos ištekėjo, pagimdė vaikų.
Maniakas: „Manęs dar nenuteisė“
Lenta.ru korespondentas tardymo izoliatoriuje susitiko su P.Šuvalovu, tačiau šis pareiškė nenorįs nieko pasakoti apie nusikaltimus, kol teismas nepaskelbs nuosprendžio, sakė, kad kaltę pripažįsta tik iš dalies.
Tardymo izoliatoriuje P.Šuvalovas gerokai sublogo – dabar jis sveria tik apie 100 kg.
Korespondentas pastebi, kad maniako kalba skurdi, frazės paprastos, jo sakiniai dažnai nutrūksta per pusę žodžio. „Aš nieko neskaitau. Galva ir taip prikimšta – nieko į ją nereikalingo nelenda. Ir nereikia“, – sako jis.
Jis labai nepatenkintas, kad apie jo nusikaltimus kalbama: „Mane apkaltino be teismo ir tyrimo. Kam reikėjo garsinti? Manęs dar nenuteisė“.
P.Šuvalovas atsisako kalbėti apie savo šeimą. Žmona vis dar dirba mokykloje, abu sūnūs įgijo aukštąjį išsilavinimą, užima neblogas pareigas, tačiau tėvo nusikaltimai gali sugriauti jų karjeras, nes jų darbas susijęs su tarnybinėmis paslaptimis.
Nepaisant to, nei žmona, nei sūnūs nuo jo nenusisuko: lanko izoliatoriuje, perduoda jo mėgstamų šokoladukų, meduolių.
