V.Putino retorika – grandiozinė, bet jo artimiausio meto tikslai Sirijoje yra gana aiškūs, ir ne visai tokie kilnūs kaip pasaulio gelbėjimas nuo fašizmo, rašo „Vox“ žurnalistas Maxas Fisheris. Pirmas ir pagrindinis V.Putino tikslas – padėti Sirijos vadovo Basharo al Assado pajėgoms šalyje išlaikyti karo padėtį. „Nėra jokio kito sprendimo Sirijos krizėje – tik stiprinti efektyvias valdžios struktūras ir padėti joms kovoje su terorizmu“, – pirmadienį sakė jis interviu laidai „60 minučių“.
Antrasis V.Putino tikslas – galbūt visgi suagituoti pasaulį (ir ypač – Vakarus) prisijungti prie Rusijos kovoje su ekstremistais Sirijoje, o taip Rusija būtų atgal grąžinta į gerbiamų tautų ratą ir ji galėtų vaizduoti, kad atpirko savo nuodėmes Ukrainoje.
Abu šie tikslai pasmerkti žlugti – ir ne tik dėl to, kad jie prieštarauja vienas kitam.
Geriausiu atveju Rusija įtvirtins status quo Sirijoje – situacijos aplinkybės blogės, nors Maskva ir reikšmingai nieko nepakeis. Kartu Rusija politiškai gėdingai įklimps į Artimųjų Rytų liūną.
Blogiausiu – tai pagilins tas problemas, kurias V.Putinas tikisi išspręsti, jis sustiprins ir savo paties izoliavimą, ir ginkluotą ekstremistų bei nuosaikių sukilėlių judėjimą, ir galiausiai B.al Assadas bus apsuptas Sirijoje.
1. Didelis pavojus, kad bus sustiprintos pajėgos, kurias V.Putinas nori labiausiai susilpninti, – prieš B.al Assadą kovojantys džihadistai
V.Putinas intervenciją į Siriją pristatė kaip kovą su IS, ir Maskva aiškina, kad pirmieji antskrydžiai buvo surengti prieš šią grupuotę, tačiau įrodymai sako ką kitą – kad Rusija bombardavo opozicines grupuotes, kurios nėra IS.
Nieko keista – V.Putinas atvyko padėti B.al Assadui, ir pastarojo pagrindiniai priešai yra šios opozicinės grupuotės. Jos taip pat kovoja ir su IS. Tad V.Putinas kol kas stipriausiai bombarduoja ne IS, o IS priešus.
Kai kuriuos šių grupuočių yra nuosaikios, įskaitant JAV remiamas, kai kurios yra ekstremistinės, pavyzdžiui, vietinė „al Qaedos“ atšaka „al Nusra Front“. Tikėtina, kad V.Putinas surengs antskrydžius prieš jas visas. Tačiau galiausiai daugiausiai naudos iš to turės ekstremistai.
Džihadistų grupuotės Sirijoje, įskaitant IS ir „al Nusra Front“, varžosi viena su kita dėl ideologinio legitimumo. Jos mano, kad ta, kuri save parodys geresniais sunitų džihadistų atstovais, ta pritrauks daugiau kovotojų į savo gretas. Taip pat daugiau lėšų – o taip ir lengviau galės pelnyti pergalių mūšio lauke.
Galiausiai daugiausiai naudos iš to turės ekstremistai.
Ekstremistų grupuotei, siekiančiai save vadinti pasaulinio džihado lydere, labai paranku save pozicionuoti ne tik kaip kovojančią su B.al Assadu, bet ir su įsibrovėliu iš užsienio.
1979 m. Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną paskatino musulmonus islamo pasaulyje griebtis ginklų prieš įsibrovėlius, priklausančius kitai religijai. Taip nutiko ir po JAV invazijos į Iraką 2003 m. Rusijos intervencija yra žymiai mažesnio masto, tačiau musulmonų reakcija į ją, tikėtina, bus tokia pati, ir džihadistai tikriausiai sugebės tuo pasinaudoti.
2. B.al Assadui karo neįmanoma laimėti. V.Putinas stato už pralaimėtoją.
Jeigu V.Putino tikslas yra išlaikyti B.al Assadą valdžioje, tai Rusijos antskrydžiai Sirijos prezidentui šiek tiek padės, tačiau fundamentaliai nepakeis karo krypties. Tai yra karas, kurio B.al Assadas negali laimėti – gali tik atidėti savo pralaimėjimą.
