Visų pirma, Rusijos veiksmai gali dar labiau padidinti nepasitenkinimą B.al Assadu visame regione, tuo pačiu sustiprindami žmonių paramą tiek Sirijos nuosaikiems sukilėliams, tiek džihadistams.
Antra, Putino-Assado koalicijoje kartu su Iranu ir „Hezbollah“ dominuoja šiitai ir kiti ne sunitai, o tai dar labiau sustiprins skirtingų islamo krypčių nesutarimų reikšmę šiame kare. Turint omenyje, kad B.al Assadas Sirijoje atstovauja mažumai, kuo labiau konflikte įtaką darys islamo krypčių priešprieša, tuo mažiau įmanoma bus jam laimėti.
Net jeigu B.al Assadui kažkaip pavyktų nugalėti IS ir visus Sirijos sukilėlius (o tam reikėtų žymiai daugiau nei kelių dešimčių Rusijos karo lėktuvų), mažai tikėtina, kad tai atneštų tvarką šalyje – B.al Assado neremia dauguma šalies gyventojų sunitų, jau nekalbant apie tokias etnines mažumas kaip kurdai.
Tad kodėl V.Putinas kišasi? Sirija yra didžiausių Rusijos prezidento baimių rinkinys: anarchijos, sukilimų, Vakarų įsikišimo, autoritarinio režimo žlugimo ir globalinio chaoso. Viso to, ko jis baiminasi, gali sulaukti ir pas save. Tai ką, jis dabar pradėjo Sirijoje, nėra kažkokia geniali didinga strategija, kaip išplėsti Rusijos galią – greičiau tai yra desperatiškas mėginimas stumti nuo savęs tas jėgas, kurios jam kelia baimę.
Kaip rašo „Washington Post“ žurnalistas Andrew Rothas, todėl atrodo, kad V.Putinas neturi jokios realios strategijos, jokio ilgalaikio plano, jokio galutinio tikslo. Jis imasi veiksmų iš baimės ir reaguodamas – rankose laiko pralaiminčiojo kortas.
3. Tai nepadės pelnyti Vakarų simpatijų – greičiau Rusiją dar labiau ją izoliuos
Nemažai Rusijos ekspertų tikėjosi, kad šią savaitę JT V.Putinas mėgins pasinaudoti intervencija Sirijoje tam, kad grąžintų savo šalį prie gerbtinų pasaulio jėgų stalo, nuo kurio ji buvo nuvyta po invazijos į Ukrainą.
Sirija yra didžiausių Rusijos prezidento baimių rinkinys: anarchijos, sukilimų, Vakarų įsikišimo, autoritarinio režimo žlugimo ir globalinio chaoso.
Ir išties – V.Putinas sakė savo pirmąją kalbą JT Generalinėje Asamblėjoje nuo 2005 m., kreipėsi dėl susitikimo su JAV prezidentu Baracku Obama ir jį gavo. Jis pasinaudojo JT tam, kad atskaitytų paskaitą Vakarams, tačiau kartu juos pakvietė prisijungti prie jo didžiosios koalicijos prieš IS.
Tačiau JAV ir kitoms Vakarų šalims toli gražu nepasirodė priimtini Rusijos veiksmai Sirijoje – jis buvo įvardintas kaip dalis problemos, o ne sprendimo. Vakarai mato, kad jis remia B.al Assadą, kuris yra pagrindinė karo Sirijoje priežastis ir didžiausias konflikto kurstytojas. Vakarai mato, kad V.Putinas aiškina bombarduojantis IS, tačiau iš tikrųjų daugiausiai atakuoja sukilėlius, kovojančius su IS (ir su B.al Assadu).
B.Obamos administracija išreiškė nepritarimą pirmiesiems Rusijos antskrydžiams, o Pentagono vadovas pareiškė, kad Maskva pila žibalą į ugnį – o tai atsirūgs. Tokia retorika toli gražu nepanaši į Rusijos buriamos koalicijos potencialių partnerių kalbas.
Du V.Putino tikslai – padėti B.al Assadui ir tuo pačiu pelnyti taškų Vakarų akyse – yra nesuderinami ir vienas kitam prieštaraujantys.
Įmanoma, kad JAV sukandusi dantis toleruos Rusijos karines pajėgas Sirijoje. Valstybės sekretorius Johnas Kerry atrodė duodantis tą suprasti, kai surengė bendrą konferenciją su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Tačiau to nereikia laikyti V.Putino sėkme. Rusijos prezidentas siekia ne to, kad Vakarai šiaip ne taip toleruotų jo intervenciją į Siriją, o tikisi, kad jie ją pasveikins ir mainais pamirš Rusijos nuodėmes, už kurias ji buvo izoliuota.
Kad jam šis planas nepavyksta – joks siurprizas. Du V.Putino tikslai – padėti B.al Assadui ir tuo pačiu pelnyti taškų Vakarų akyse – yra nesuderinami ir vienas kitam prieštaraujantys. Jeigu pasiektų vieną, pakenktų kitam. Jeigu padėtų B.al Assadui pasiekti reikšmingų pergalių prieš sukilėlius, supykdytų Vakarus. O tam, kad pelnytų Vakarų paramą, turėtų atakuoti IS – o tai būtų nenaudinga B.al Assadui, kuris toleruoja IS, nes ji atitraukia opozicijos grupių dėmesį, kurios kitaip rimtai grasintų jo režimui.
