V.Putinas dvejopai suklydo. Jis nesuprato Vakarų: matydamas Vakarų lyderius, nenorinčius remti Sirijos opozicijos ir dėmesį sutelkiančius į kovą su IS, V.Putinas patikėjo, kad gali Vakarus pastumti į B.al Assado pusę. Jis įstrigo savo paties propagandos burbule, visą Sirijos opoziciją laikydamas neatskiriamą nuo IS, o B.al Assadą – taikdariu.
Tai, kas V.Putino manymu turėjo suartinti su Vakarais, tik dar pagilins jo izoliaciją.
Tačiau visi mato, kad Rusijos intervencija nepadeda Sirijai, o ir Maskva meluoja apie taikinius.
Taigi, tai, kas V.Putino manymu turėjo suartinti su Vakarais, tik dar pagilins jo izoliaciją.
4. Net Rusijos visuomenė neremia V.Putino intervencijos Sirijoje
Rusijos intervencija ne tik nepadės jam susigrąžinti Vakarų simpatijų ar išlaikyti B.al Assadą valdžioje, ji jam gali sukelti rimtų problemų namuose.
Pavyzdžiui, amerikiečiams šalies vadovo reitingų smukimas neatrodo labai jau svarbus. Tačiau autoritarui V.Putinui jo populiarumas yra būtinas, kad išlaikytų ne tik legitimumą, bet ir valdžią.
Naujausios Levados centro apklausų duomenimis, tik 39 proc. remia Rusijos politiką B.al Assado režimo atžvilgiu. Paklausti, ką Rusija turėtų daryti, 69 proc. pasisakė prieš tiesioginę karinę intervenciją. Už tiesioginę karinę paramą buvo tik 14 proc.
Tai – gana šokiruojantis kontrastas nuo tos paramos, kurią rusai deklaruoja V.Putino veiksmams Ukrainoje.
Akivaizdu, kad tai neramina V.Putiną. Kremlius jau pažadėjo, kad į Siriją bus siunčiami tik savanoriai, o ne šauktiniai, o karinė intervencija apsiribos tik antskrydžiais.
Gana aišku, kodėl visuomenė nepritaria veiksmams Sirijoje. Rusijos ekonomikai ir taip jau sunkios dienos, ir naujas karas būtų pernelyg brangi papildoma našta. Be to – Maskvos kišimasis į Siriją Rusiją daro teroristų taikiniu.
Žinoma, tai nereiškia, kad Sirijos užteks tam, jog nukristų neįtikėtinai aukšti V.Putino reitingai, arba tam, kad žlugtų V.Putino valdžia. Tačiau toks nepritarimas rodo, kad su visuomenės parama žaisti yra pavojinga. V.Putino valdžia nėra tokia stabili, kaip gali atrodyti, o svarbiausias jo turtas – neįtikėtinas populiarumas.
V.Putinas dabar negali sau leisti lošti iš savo populiarumo – o pradėdamas karinius veiksmus Sirijoje elgiasi būtent taip.
Vis dažniau pasirodo informacijos, kad Rusijos elitas pyksta dėl sankcijų ir jo kantrybė su V.Putinu senka. Tai reiškia, kad V.Putinas turi kliautis visuomenės parama tam, kad liktų valdžioje. Vienas nepopuliarus sprendimas to nepakeis, tačiau jis dabar negali sau leisti lošti iš savo populiarumo – o pradėdamas karinius veiksmus Sirijoje elgiasi būtent taip.
Ar tai reiškia, kad jeigu Rusija pasmerkta susimauti Sirijoje, tai yra geros žinios JAV, pačiai Sirijai arba kam nors kitam? Ne.
Tai bus pralaimėjimas Rusijai, tačiau tai pablogins ir situaciją sirams. Ant jų namų kris daugiau bombų, visuomenė dar labiau skaldysis pagal religines kryptis – tai dar labiau apsunkins galimybes susitarti dėl taikos. Kaip visada, labiausiai nukentės Sirijos civiliai.
Dažnai Vašingtone matoma tendencija, kad bet kokia Rusijos pergalė laikoma blogomis žiniomis Amerikai, o Rusijos pralaimėjimas – geromis. Tokia logika kurstė Šaltojo karo konfliktus, o pasekmės jaučiamos ir dabar. M.Fisheris tekstą baigia teigdamas, kad tikėtina Rusijos nesėkmė Sirijoje neturėtų būti piktdžiugos priežastimi.
