Augusi Vašingtone 1950-1960 metais, L.Kohl buvo linkusi į aktyvizmą. 1970-aisiais ji prisijungė prie „Liaudies šventyklos“ Kalifornijoje, tuo metu ji jau buvo „ragavusi“ ašarinių dujų per protestus prieš Vietnamo karą. Taip pat L.Kohl prisijungė prie „Juodųjų panterų“ partijos, dalyvavo garsiajame 1969 Vudstoko festivalyje.
„Mano gyvenimas buvo pilnas neramumų, turėjau nesėkmingą santuoką ir aš ieškojau vietos, kur politine veikla galėčiau užsiimti saugesnėje aplinkoje po eilės blogų sprendimų“, – prisimena ji.
Jimas Jonesas, charizmatiškas krikščionių pamokslininkas, tuo metu Indianapolyje buvo įkūręs „Liaudies šventyklą“, kaip rasiškai integruotą bažnyčios kultą, 1956 metais jis persikėlė į Kaliforniją.
L.Kohl sudalyvavo keliuose Redvudo slėnyje įsikūrusios grupės susitikimuose ir ją netrukus užvaldė skelbiami idealai – geranoriškumas ir rasinė lygybė.
J.Jonesas skelbė artėjančią atominę apokalipsę ir tikėjo, kad jo atsiskyrėliška „apaštališkoji socialistinė“ bendruomenė galėtų klestėti po jos. Religinga grupė buvo pastatyta ant socialistinių idealų – rūpintis visais bendruomenės nariais.
„Tai buvo bendruomenė, kurios aš ieškojau – ieškojau lygybės ir teisingumo, čia buvo įvairių sluoksnių ir rasių žmonės“, – BBC kalba mergina.
1974 metais kulto lyderis J.Jonesas paskelbė norintis rasti vietą, kuri būtų toliau nuo narkotikų ir alkoholio Jungtinėse Valstijose.
„Mes atradome Gajaną Pietų Amerikoje, kuri buvo tobula valstybė persikelti. Tai graži šalis su nutolusiomis vietovėmis, kuriose mes galėjome įsikurti“, – kalba L.Kohl.
1977-aisiais L.Kohl kartu su šimtais kitų kulto narių nuo pat šaknų pakeitė turėtus gyvenimus ir persikėlė „Liaudies šventyklos Žemės ūkio projektą“ – neformaliai vadinamą Džonstaunu pagal lyderio vardą.
„Neturėjau jokių abejonių dėl persikraustymo. Mane traukė nuotykiai ir aš su malonumu priėmiau galimybę gyventi atogrąžų miške“, – teigia L.Kohl.
Žadėto rojaus nebuvo
„Socialistinis rojus“ užsienyje leido J.Jonesui ir jo grupei praktikuoti savąjį gyvenimo būdą toliau nuo intensyvaus žiniasklaidos dėmesio, kuris buvo pradėjęs apie grupę telktis Kalifornijoje. Tačiau naujasis miestelis nebuvo toks rojus, kaip buvo žadama
Naujai įkurta gyvenvietė Šiaurės Gajanoje buvo itin nutolusi, tačiau derlingumo stygius neleido grupei savęs išlaikyti. Kulto nariai gyveno mažuose bendruomeniniuose namuose ir turėjo ilgas dienas dirbti pragaištingame karštyje. L.Kohl Džonstauno miestelyje gyveno iki 1978 metų spalio.
„Mano darbas ten buvo prasmingas ir vertingas. Liaudies šventyklos nariai buvo tai, su kuo norėjau praleisti visą savo gyvenimą. Jie buvo nuostabūs žmonės. Galbūt kiti išsigelbėjusieji teigs kitaip, bet aš buvau laiminga. Tai nebuvo nelaimingas gyvenimo etapas“, – ir dabar teigia L.Kohl.
Tų metų spalį L.Kohl buvo paprašyta persikelti į Gajanos sostinę Džordžtauną, kuri buvo pasiekiama per paros trukmės kelionę laivu. Ten ji dirbo kulto būstinėje.
L.Kohl tiki, kad jos perkėlimą tiksliai suplanavo J.Jonesas, kadangi miestelis vis labiau traukė dėmesį ir artėjo Kalifornijos Kongreso nario Leo Ryano vizitas.
„J.Jonesas išsirinko uoliausius ir nusiuntė juos į Džordžtauną, kad jie susitiktų su kongresmenu L.Ryanu“, – kalba moteris.
Politikas tiriamąją ekspediciją pradėjo dėl JAV likusių giminaičių nusiskundimų, kad jų artimieji kulte laikomi prieš jų valią.
L.Kohl tvirtina, kad tuo metu J.Joneso protinė būklė ėmė prastėti ir Džonstauno eksperimentas rodė žlugimo požymių.
„Žmonės kaltino J.Jonesą dėl vaikų grobimo, o jo sekretoriai pabėgo su skandalinga informacija apie tai, kas vyko“, – atsimena L.Kohl.
Nuopuolis prasidėjo dėl paties J.Joneso
1978-ųjų gegužę artima J.Joneso bendražygė Deborah Layton Blakey paspruko iš Džordžtauno ir ieškojo prieglobsčio JAV ambasadoje. Ji pateikė liudijimus apie „tironišką Mesijo J.Joneso prievartą“, jis per garsiakalbius valandų valandas kalbėjo piktus pamokslus, persmelktus konspiracijos teorijomis apie JAV vyriausybę, pabėgėlius ir susirūpinusius jų artimuosius. Paaiškėjo, kad kulto gyventojams trūko maisto, jie kartais sirgo ligomis, tokiomis kaip diarėja.
„Džonstaunas nebuvo sutvertas tokiam dideliam žmonių skaičiui. Mūsų buvo 1000 ir mes savęs negalėjome išlaikyti. Tad J.Jonesas jautė spaudimą. Jo priklausomybė nuo narkotikų ir asmenybės sutrikimai kenkė jam vis labiau. Jo gebėjimas funkcionuoti vis mažėjo“, – prisimena L.Kohl.
Išgyvenusieji prisimena „baltųjų naktų“ įvykius, kurie kartais pasikartodavo kas savaitę, kuomet J.Jonesas deklaruodavo miestelio saugumo krizę. Kartais jų metu būdavo išprovokuojamos masinės narių savižudybės, įskaitant ir vaikus. Jie būdavo išrikiuojami, jiems buvo liepiama gerti užnuodytą skystį teigiant, kad taip testuojamas jų lojalumas.
Lapkritį, kuomet kongresmenas L.Ryanas atvyko su delegacija į miestelį, jis kartu atskraidino ir susirūpinusius „Liaudies šventyklos“ artimuosius, žurnalistus, kurie aprašytų kelionę. Iš pradžių sutikta priešiškai, vėliau atvykėlių grupė buvo įleista, surengti turai, kurių metu gražiai pavaizduotas kasdienis gyvenimas.
„Washington Post“ reporterė Charles Krause savo prisiminimuose pasakojo, kad „priešingai, nei teigė susirūpinę artimieji, niekas neatrodė badaujantis, visi atrodė gana sveiki“.
Delegacija pernakvojo už miestelio ribų ir grįžo kitą dieną. Tuomet dešimtys kulto narių paslapčia ėmė prašytis, kad juos kartu parskraidintų į JAV.
Delegacijai aerodrome laukiant savo lėktuvo, „Liaudies šventyklos“ ginkluoti nariai ją užpuolė: užmušti penki asmenys, tarp jų ir kongresmenas L.Ryanas.
Tuo pat metu Džonstauno miestelyje J.Jonesas paragino daugiau nei 900 jo sekėjų nusižudyti, įspėdamas, kad Gajanos kariuomenė netrukus įsiverš į miestelį ir atims jų vaikus už susišaudymą aerodrome.
Kubilai vaisių punšo buvo sumaišyti su cianidu ir išplatinti tarp gyventojų.
„J.Jonesas buvo iliuzijų meistras – jis privertė kiekvieną patikėti, kad jis yra visų tėvas. Jis sakydavo: negalite grįžti, jūs neturite pinigų. Tai buvo tiesa. Jie sudėjo visus pinigus į bažnyčią“, – teigia L.Kohl.
Kulto nariai buvo spaudžiami atlikti „revoliucinę savižudybę“.
„Visi baiminosi kongresmeno mirties padarinių. Jis kiekvieną dieną melavo, maitino juos paranoja. Jie neturėjo jokios išeities“, – apie kulto vadovo ir narių santykius kalbėjo L.Kohl.
„Visi mirę“
Gajanos sostinėje esančioje būstinėje likę nariai taip pat buvo įspėti apie įsakymą.
„J.Joneso sekretorė Sharon Amos gavo per radiją atsiųstą žinutę, skirtą Džordžtaunui, San Fransiskui ir Redvudo slėniui. Joje buvo teigiama: visi Džonstaune miršta arba jau mirę. Visi kiti privalo įvykdyti revoliucinę savižudybę tuojau pat. Mes tą darome dabar“, – prisimena L.Kohl.
Pasak jos, du paties J.Joneso vaikai, kurie viešėjo sostinėje, atsisakė vykdyti tokias instrukcijas ir nurodė kitiems skyriams taip pat jų nepaisyti.
L.Kohl tuo metu nebuvo pastate, kai gautas nurodymas. Jai grįžus, Gajanos gynybinės pajėgos iš pastato nešė maišus su kulto sekretorės ir jos vaikų lavonais.
„Sunku suvokti, kas būtų atsitikę, jei aš ir kiti, buvę Džordžtaune, būtų gavę šias instrukcijas. Mes čia turėjome pasirinkimų – galėjome vaikščioti gatvėmis, susitikti su žmonėmis, važiuoti automobiliu ar patekti į ambasadą. Jei būčiau buvusi Džonstaune ir matyčiau daugiau nei 900 mylėtų žmonių priimant tokį sprendimą, neįsivaizduoju, kad būčiau norėjusi tai išgyventi“, – sako moteris.
Prireikė net kelių dienų, kol tarnybos suvokė, kokio masto tragedija įvyko ir kiek buvo žuvusių. Pirminiai pranešimai skelbė apie 300 aukų, vėliau – apie 600.
„Mes visi buvome sužlugdyti. Mes verkėme, aš verkiu ir dabar. Aš buvau sugniuždyta. Daugumos mūsų nebuvo įmanoma paguosti“, – kalba J.Kohl.
„Dalis žmonių nuvyko bandyti identifikuoti mirusiųjų. Jų kūnai gulėjo lauke, viduryje atogrąžų miško, svetimoje šalyje. Bet kas, kas galėjo būti sugadinta, buvo sugadinta. Nebuvo jokios galimybės tiksliai sužinoti, kas ir kaip mirė. Tai buvo siaubinga“, – prisimena ji.
Galutinis mirusiųjų skaičius, įskaitant susišaudymą aerodrome – 918 asmenų. Mirė daugiau nei 300 vaikų.
Žurnalistė C.Krause, kuri išgyveno užpuolimą ir buvo pirma žurnalistė, įleista į žudynių vietą, teigė, kad net šunys ar augintos šimpanzės mirė kartu su gyventojais.
„Aš supratau, kad J.Jonesas nenorėjo palikti nieko, netgi gyvūnų, kurie prisimintų patirtą siaubą. Nebuvo jokių išgyvenusiųjų“, – rašė ji „Washington Post“ netrukus po įvykių.
Iki rugsėjo 11-osios teroristinės atakos 2001-aisiais, Džonstaunas buvo daugiausiai civilių mirčių pareikalavęs incidentas JAV istorijoje.
L.Kohl po šio įvykio 1978 m. lapkritį grįžo į JAV „Liaudies šventyklos“ bendruomenę Kalifornijoje – ji teigia, kad dėl šio sprendimo neturi jokių abejonių.
„Jie buvo mano šeima. Aš su jais gyvenau aštuonerius metus. Aš pažinojau juos taip artimai. Niekuomet nieko nebijojau. J.Jonesas buvo vienintelis, kuriam teko atsakomybė už mirtis. Mes išgyvenome šią kolektyvinę traumą kartu. Ir buvo prasminga išgyventi tai kartu“, – teigia L.Kohl.
Po vienerių metų „Liaudies šventykloje“, L.Kohl prisijungė prie kitos bendruomenės, kur sutiko savo vyrą – su juo gyveno dešimtmetį ir susilaukė sūnaus.
„Tuomet pasakiau, viskas, dabar noriu būti suaugusi. Grįžau į mokyklą ir pradėjau mokyti 1995-aisiais“, – sako L.Kohl.
Užmiršti nepavyks
L.Kohl vengė kalbėti apie traumavusias patirtis beveik du dešimtmečius, tačiau galiausiai pirmą kartą su „šventyklos“ išgyvenusiaisiais susitiko 1998-aisiais.
„Iki tol nebuvo jokio forumo, kuriame būtų surengtos diskusijos. Po 20-ies metų, mes pagaliau susėdome ratu ir pradėjome kalbėtis, kas atsitiko“, – dėsto L.Kohl.
Ji teigia, kad susitikimai padėjo iš naujo susikurti gyvenimą.
„Realybė yra ta, kad aš nesu tik Laura Kohl, aš esu Laura Kohl, kuri nuvyko į „Liaudies šventyklą“, kuri išgyveno ją ir kuri toliau spardo užpakalius. Tai didelė dalis manęs. Aš esu tai, kas esu, dėl to, kad išgyvenau. Tai mane skatina kiekvieną dieną“, – teigia moteris.
L.Kohl nejaučia neapykantos J.Jonesui – jis miręs.
„Vietoj to aš mokau žmones apie kultus. Kalbu daug apie tai, kaip priimti savo sprendimus“, – sako moteris.
Ji visus išgyvenusiuosius lygina su „didele traumuota šeima“, ir praėjus 40 metų vėl susitinka su dalimi jų paminėti skaudaus įvykio.
„Kartais mes susirenkame, žmonės kalba ar dainuojame dainas. Tai šventas laikas ir vieta. Mes pamirštame, kad yra kitas pasaulis. Visi mes, išgyvenę, parodome, kad mums puikiai sekasi be J.Joneso ir jo nėra ilgimasi. Žinoma, man liūdna, kad praradau gerus draugus. Man liūdna, kad dalis geriausių žmonių, kuriuos tik pažinojau gyvenime, yra žmonės, kurie buvo įsitraukę tiek daug, kad net neteko savo gyvenimų“, – CNN teigia L.Kohl.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
