Per pirmąjį turą atiduotų balsų dar nė nebuvo baigta skaičiuoti, kai Ukrainoje prasidėjo tikras politinis cirkas.
V.Zelenskis savo personažui iš serialo „Tautos tarnas“ įprastu stiliumi ne tik pakvietė P.Porošenką į debatus ne bet kur, o Kijevo olimpiniame stadione, bet ir paragino atlikti narkotikų bei alkoholio testą.
Dabartinis prezidentas sutiko, tad penktadienio rytą ukrainiečiai galėjo stebėti, kaip iš pradžių V.Zelenskis, o tada ir P.Porošenka raitojasi rankovę apsuptas medikų.
Komedija? Tragikomedija? Išspausti papildomo populiarumo siekia, žinoma, abu kandidatai, bet akivaizdu, kad taip linksmintis V.Zelenskis, be kita ko, paskelbęs, kad jo ir P.Porošenkos debatus turėtų moderuoti trečiąją vietą pirmajame ture užėmusi Julija Tymošenko, laisvės turi daugiau.
Mat kažin ar P.Porošenka (beveik 16 proc. balsų pirmajame ture) dar gali pavyti rinkimų favoritu laikomą komiką (daugiau nei 30 proc. balsų) – daugelis kalba apie stebuklo poreikį.
Vis dėlto „Kyiv Post“ vyriausiasis redaktorius Brianas Bonneris, galbūt ir įjungęs gana lakią fantaziją bei pripažinęs, kad P.Porošenka šiuo metu yra kažkas tarp į kampą įsprausto gyvūno ir 2010-aisiais dar skambiau sutriuškinto eksprezidento Viktoro Juščenkos, rado penkis būdus, kaip P.Porošenkai nugalėti.
„Laiko iki balandžio 21-osios dar yra. Juk į kampą įvaryti gyvūnai patys pavojingiausi. O Porošenka darys viską, kad nugalėtų antrajame ture“, – rašo B.Bonneris. Kokie tie penki būdai?
Išsikuopti aplinką
Visų pirma, P.Porošenka galėtų tuojau pat atleisti du pagrindinius prokurorus – Jurijų Lucenką ir Nazarą Cholodnytskį – ir juos pakeisti nepriekaištingos reputacijos, „švariais“ profesionalais.
Pastarieji galėtų sukurti naują rimtų nusikaltimų departamentą, į kurį pakviesti neliečiami prokurorai ir tyrėjai pagrindinį dėmesį skirtų finansiniam sukčiavimui ir milijonų dolerių vagystėmis.
Galbūt būtų reikalinga užsienio ekspertų pagalba – padėti suburti komandą galėtų kad ir JAV specialusis prokuroras Robertas Muelleris.
Teismų reformą reikėtų užkurti iš naujo atsikratant neaiškių teisėjų – vėlgi, greitai. P.Porošenka turėtų apriboti Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) galias, o vidaus reikalų ministrui Arsenui Avakovui paskelbti ultimatumą – arba susitvarkai, arba nešdiniesi.
Prezidentas galėtų ir suardyti monopolį energetikos sektoriuje, kur šeimininkauja oligarchai Rinatas Achmetovas bei Dmytro Firtašas.
Aišku, per dvi savaites visko suspėti neįmanoma, bet taip pat įmanoma perskirstyti transliavimo licencijas ir taip nuvyti oligarchus nuo žiniasklaidos, skirti daugiau lėšų visuomeniniam transliuotojui, įnešti daugiau skaidrumo į gynybos finansavimą.
„Tai gali būti padaryta. Šį kartą nuoširdžiai įsipareigokite parduoti visus savo verslus. Sąrašą galima tęsti, bet svarbiausia – greitis, turinys ir drama“, – įsitikinęs B.Bonneris.
Pakviesti į komandą kritikus
Gera pradžia – P.Porošenkos kalba iškart po pirmojo turo, kai jis kalbėjo gana kukliai ir pareiškė suprantantis, kodėl tiek daug rinkėjų nusivylė juo ir jo administracija.
Verslininkus toliau gąsdina teisėsaugos institucijos, o tai, be abejo, kenkia investiciniam klimatui. P.Porošenka galėtų atstatyti pusiausvyrą.
Prezidento rinkimų pirmajame ture dalyvavo ir pralaimėjo 37 kandidatai, o tarp jų tikrai yra tokių, kurie yra talentingi, kupini idėjų. Tad galima pateikti pasiūlymų J.Tymošenko, gynybos eksministrui Anatolijui Hrycenkai, buvusiam SBU vadovui Ihoriui Smeško.
P.Porošenka galėtų interviu duoti ne tik vadinamiesiems kambariniams šuniukams, o tikrai nepriklausomiems žurnalistams, be to, skirti išskirtinį dėmesį žurnalistų nužudymams. Pavelas Šeremetas buvo nužudytas 2016-aisiais, o Georgijus Gongadzė – 2000 metais.
„Porošenka turėtų tapti toks, koks buvo prieš užimdamas prezidento pareigas – lengvai pasiekiamas, draugiškas ir nesavanaudiškas“, - rašo B.Bonneris.
Nuolat kalbėti apie „žalią“ V.Zelenskį ir I.Kolomoiskį
P.Porošenka yra puikus oratorius. Jis valandų valandas gali kalbėti apie komplikuotus sprendimus – mažiausiai trimis kalbomis.
P.Porošenka turi kuo dažniau rodytis šalia V.Zelenskio ir sudaryti įspūdį, kad tai jis, o ne nepatyręs komikas, atsakinėja į visus sunkesnius klausimus.
Tad prezidentas turėtų kviesti V.Zelenskį į kuo daugiau debatų kuo įvairesnėmis temomis – apie užsienio politiką, vidaus politiką, asmeninius pasiekimus profesinėje srityje ir politikoje.
Prezidentas pats garsėja tuo, kad vengia debatų ir nemalonių interviu su kritiškais žurnalistais, bet dabar jam būtina pakeisti kursą. P.Porošenka turi kuo dažniau rodytis šalia V.Zelenskio ir sudaryti įspūdį, kad tai jis, o ne nepatyręs komikas, atsakinėja į visus sunkesnius klausimus.
V.Zelenskis iš tiesų panašus į tokį, kuris geba tik aptakiai kalbėti apie provakarietišką užsienio politikos kursą ar kovą su korupcija. Rinkėjams to neturėtų užtekti, nors, žinoma, toks tuščio lapo įvaizdis tinka ir Ukrainos liberalams reformistams, ir Kremliaus parankiniams.
Jei V.Zelenskis iš tikrųjų tėra milijardieriaus oligarcho Ihorio Kolomoiskio įrankis, P.Porošenka turėtų skubiai pasistengti įrodyti įtarimus. Galima pateikti ir turtuolio nusikalstamų manevrų, siejamų su „PrivatBank“ įrodymų.
Nubaidyti rinkėjus
P.Porošenkai gali būti naudingas mažas rinkėjų aktyvumas. Anot politikos analitikų, V.Zelenskis pirmajame ture lengvai, nes pagrindiniai jo rinkėjai – jauni ukrainiečiai – atėjo balsuoti. Jaunimas paprastai pasyvus, bet šįkart savo nuomonę pareiškė.
Be to, nors V.Zelenskis nugalėjo 20 iš 24 sričių, didžiausia parama jam buvo fiksuojama Ukrainos rytuose, kur gyvena daugiausia rusakalbių.
Tad jei P.Porošenka rastų būdą demoralizuoti ar kitaip atbaidyti tiek jaunus rinkėjus, tiek piliečius Rytų Ukrainoje, jis galėtų ženkliai aptirpdyti V.Zelenskio persvarą.
Tai nėra nelegalu, nors ir neetiška bei nedemokratiška – reikia stebėti, kaip elgsis kampanijos strategai.
Griebtis radikalių veiksmų
B.Bonneris primena, kad prezidentai, ypač Rytų Europoje, kurie nori išsilaikyti pareigose, jau ne kartą yra ištraukę iš užrakintų stalčių „kompromatų“ prieš politinius priešus.
Be to, visada įmanomas rinkėjų papirkinėjimas ir kitokie pasižaidimai su rinkimų komisijomis ar balsais. Galima ir vėl paskelbti nepaprastąją padėtį.
Itin negarbingas žingsnis būtų trolių, kurie primintų Ukrainos rinkėjams, kad V.Zelenskis – žydas, aktyvavimas. Jau pastebėta, kad socialiniuose tinkluose platinamos netikros naujienos apie V.Zelenskį.
Be jokios abejonės, tokie metodai būtų nelegalūs ir greičiausiai įskeltų jau trečiąją revoliuciją per pusantro dešimtmečio.
