Pastaruoju metu Vakarų šalyse vis labiau iškyla tiek kraštutinės kairės, tiek kraštutinės dešinės partijos. „Didžiojoje Britanijoje Leiboristų partijai vadovauja senamadis marksistas, nesigėdijantis pasisvaidyti antisemitiniais pareiškimais, Vokietijoje protofašistinė politinė partija, siekianti naujai įvertinti šalies vaidmenį Antrajame pasauliniame kare, kontroliuoja 13 proc. parlamento“, – vardina A.Applebaum.
Ji atkreipia dėmesį, kad pirmąsyk nuo Antrojo pasaulinio karo laikų kraštutinei dešinei neblogai seksis ir artėjančiuose rinkimuose Švedijoje. Jungtinėse Valstijose Johno McCaino patriotinis internacionalizmas jo paties Respublikonų partijoje pralaimėjo prezidento Donaldo Trumpo izoliacionizmui ir „baltajam“ nacionalizmui.
Palyginus su jėgų kupinais ekstremistais, „senosios“ centro kairės ir centro dešinės jėgos gali atrodyti lėkštos ir nuobodžios, vien bandančios išsaugoti esamą padėtį. Kai kurios tiesiog sutrikę, kitos, bandydamos atrasti save iš naujo, siūlo sušvelnintą kraštutinės dešinės rasizmą. Išimtis, A.Applebaum nuomone, – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, bet jam pavyko „prikelti“ politinį centrą tik įsteigus naują partiją, o tokią „prabangą“ sau gali leisti ne visi.
Purvini pinigai ir korupcija – tikroji Vakarų problema
A.Applebaum siūlo alternatyvią idėją. „Pakeiskite temą“, – siūlo ji. Centristai ir tikrieji demokratai turėtų nustoti kalbėti apie imigraciją, rases ir musulmonus, nes bulvarinė spauda šias temas ir taip yra gerokai išpūtusi.
Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad prancūzai jau įsitikinę, jog kas trečias jų šalies gyventojas yra musulmonas, kai iš tiesų jų yra vos 7,5 proc. Italai mano, kad jų šalyje šią religiją išpažįsta kas penktas gyventojas, nors musulmonai tesudaro 3,7 proc. šalies gyventojų. Net amerikiečiai stebėtinai klaidingai įsivaizduoja imigrantų skaičių ir nežino, kad iš tiesų atvykėliai statistiškai nusikalsta rečiau nei vietos gyventojai, be to yra kruopščiai tikrinami dėl terorizmo grėsmės.
A.Applebaum įsitikinusi, kad tradicinėms Vakarų partijoms derėtų susitelkti į tikrąsias problemas, kurios iškraipo mūsų politiką ir ekonomiką: politinę korupciją, pinigų plovimą, „mokesčių rojumi“ vadinamas lengvatinio apmokestinimo zonas ir priedangos bendroves, kurios leidžia iš mūsų valstybių nutekinti daugybę pinigų bei juos net ir tiesiogine to žodžio prasme paslėpti, tarkim, Karibų jūros salose.
Atrodytų, tai skirtingos temos, bet, A.Applebaum nuomone, susijusios. Tai parodė, kad ir Paulo Manaforto teismo procesas, kurio metu sužinojome, kaip nešvariais pinigais buvo finansuojama politinė korupcija. D.Trumpo prezidentavimo laikotarpiu taip pat pamatėme, kaip lengva turtingiems ir daug ryšių turintiems asmenims apeiti įstatymus.
Tačiau kol kas dar neatkreipėme pakankamai dėmesio į tai, kaip dėl tokių veiksmų kenčia paprasti žmonės. „Dėl mokestinio sukčiavimo atvejų, kaip P.Manaforto, biudžetas neteko lėšų, kurios galėjo būti skiriamos keliams ir mokykloms. Dėl tokių žmonių kaip D.Trumpas, kuris nuolat apgaudinėjo savo tiekėjus ir laužė darbo įstatymus, darbo vietos tapo dar nesaugesnės, o smulkiojo verslo perspektyvos – dar labiau miglotos“, – rašo A.Applebaum.
Pasak jos, kadangi leidžiame Vakarų šalių didmiesčių nekilnojamojo turto rinkoms tapti milžiniškomis iš Rusijos ar Afrikos atkeliaujančių vogtų pinigų saugyklomis, paprasti darbuotojai nebeišgali įsigyti būsto, ir gyvenimas brangsta visiems. Netrukus pasirodysiančioje knygoje „Pinigų šalis“ (Moneyland) britų žurnalistas Oliveris Bullough aprašo ryšį tarp absurdiškos prabangos Niujorke, Londone ir skurstančių Afrikos bei Azijos visuomenių. „Vakarų finansinės institucijos sukūrė tam sąlygas. Mes sukūrėme šią sistemą ir mes ją galime nutraukti“, – rašo A.Applebaum.
Ką daryti?
Apžvalgininkė atkreipia dėmesį, kad jau yra mėginimų visa tai pakeisti. Pavyzdžiui, JAV senatorė Elizabeth Warren, A.Applebaum nuomone, yra visiškai teisi, daugiausia dėmesio skirdama politinei korupcijai ir siūlydama įstatymus, kurie apribotų lobizmą ir netinkamą pinigų panaudojimą politikoje.
„Bet juk galime ir dar daugiau? Galbūt tikrai galėtume priimti vadinamąjį „teisės ir tvarkos“ įstatymą, kuris reikalautų ilgesnių laisvės atėmimo bausmių sukčiaujantiems tarnautojams? Per pastarąjį dešimtmetį valstybinių tyrimų dėl valstybės tarnautojų nusikaltimų sumažėjo – galbūt galėtume šią tendenciją pakreipti į priešingą pusę?“, – beria siūlymus A.Applebaum.
Bet kuri rimta su korupcija ir sukčiavimu kovojanti platforma, A.Applebaum nuomone, turėtų apimti ir tarptautinę dimensiją. Korupcijos sklaida JAV neatsiejama nuo platesnės ligos, įsišaknijusios visose Vakarų valstybėse. Šiuo metu Vakarai – JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir kitos Europos valstybės, taip pat Japonija ir Australija – įstrigę žūtbūtinėje kovoje su tarptautine kleptokratija. Nė vienos iš mūsų šalių politinė sistema nėra atspari rusų ir kinų kyšininkavimui bei įtakos pirkimui. Visose mūsų šalyse interneto žiniasklaida yra politinių manipuliacijų taikinys.
Pasak A.Applebaum, kad išsaugotume savo demokratiją ir teisės viršenybę, privalome duoti atkirtį kaip sąjungininkai. Ne vien sankcijomis, bet ir naujais įstatymais, kurie ribotų ar net leistų visiškai pašalinti galimybę naudotis lengvatinio apmokestinimo zonomis ir kitomis pinigų plovimo priemonėmis.
Jos nuomone, tai, kad tiek daug atsigaunančių kraštutinių dešiniųjų yra priklausomi arba nuo Rusijos pinigų, arba nuo jos propagandos, ar kad tiek daug jų yra susitepę korupcija, nėra joks sutapimas. Daugelyje šalių jiems pavyksta nukreipti teisėsaugos dėmesį nuo savęs ir savo bendrininkų, vietoj to kurstant žmonių pyktį ir apmaudą dėl gerokai išpūstos pabėgėlių krizės.
„Žinoma, kol D.Trumpas – JAV prezidentas, šios krypties nepakeisime. Be to, kai kuriose Europos valstybėse, pavyzdžiui, Italijoje ir Vengrijoje, valdžia irgi nori išsaugoti ryšius su tarptautiniais kleptokratais. Bet būtent todėl mums ir reikia tarptautinės koalicijos – radikalių, energingų, įniršusių demokratinių centro jėgų – kad jais atsikratytume. Ir pradėti reikia jau dabar“, – rašo A.Applebaum.
