Kai kurios NATO sąjungininkės, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę, Lenkiją ir Baltijos šalis, pasiuntė Ukrainai ginkluotės, kai Maskva sutelkė stiprias pajėgas prie Ukrainos sienų, anot Vakarų šalių, galimai ruošdamasi įsiveržti. Tačiau Vokietija atsisakė parūpinti Kijevui mirtinos ginkluotės ir netgi blokavo kitų šalių pastangas perduoti Ukrainai ginklų, anksčiau gautų iš Vokietijos.
Vokietijos pasiūlymas vietoje mirtinos ginkluotės perduoti Ukrainai 5 000 šalmų buvo sutiktas pašaipomis.
„Mums tai nėra lengvas sprendimas. Tačiau jei šiuo žingsniu sukelsime pavojų Normandijos formatui, kad jis nebeveiktų – mano nuomone, kiltų didelė grėsmė kiekvieno Ukrainos piliečio saugumui, atsižvelgiant į padėtį palei kontaktinę liniją, tam tikrose rajonuose“, – per Miuncheno saugumo konferenciją kalbėjo A.Baerbock.
Pasak jos, labai svarbu, kad šio formato šalys – Ukraina, Rusija, Vokietija ir Prancūzija – grįžtų prie derybų stalo ir aptartų Minsko susitarimų įgyvendinimą.
„Tačiau svarstome kiekvieną prašymą, nes stojame petys į petį su jumis ir jūsų piliečiais. Taigi, kai paprašėte šalmų, pasižiūrėjome, kiek šalmų galime perduoti – deja, jų tebuvo 5 000. Dabar turime naują sąrašą, įvertiname, ką turime, ką galime padaryti“, – pridūrė ministrė.
„Nemanome, kad dabar yra tinkamas metas keisti mūsų kursą 180 laipsnių, nes nesame visiškai vienodi, nors ir stovime vieni šalia kitų. Turime skirtingus kelius ir skirtingą istoriją“, – pabrėžė A.Baerbock.
Anot jos, Vokietijai tenka „istorinė atsakomybė“ ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos atžvilgiu.
„Mums tenka kitokia nei kitiems atsakomybė užtikrinti tarptautinę tvarką. Jei pažvelgtume į Lenkiją, Prancūziją, jas, kaip ir SSRS šalis, užpuolėme mes. Taigi, mūsų atsakomybė po Antrojo pasaulinio karo buvo ta, kad Vokietija daugiau niekada nebepradėtų karo ir kad daugiau nebebūtų genocido“, – sakė ministrė.
JAV ir jų NATO sąjungininkės nekart įspėjo Rusiją, kad ji brangiai sumokės, jei puls kaimyninę šalį. Visgi kartais joms sunkiai sekėsi užimti vieningą poziciją.
Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vyriausybė sulaukė griežtos kritikos dėl savo sprendimo nesiųsti Ukrainai mirtinų ginklų, taip pat nenoro aiškiai įvardyti, kokias sankcijas Rusijai ji palaikytų. Tai iškėlė klausimų dėl Berlyno nusiteikimo laikytis griežtos pozicijos Maskvos atžvilgiu.