Rusijos ekspertas: įvykiai Donbase daug kuo panašūs į 2008-ųjų Sakartvelo karo išvakares

Kaip pastebi Rusijos politikos ekspertas, J.Bidenas V.Putinui paskambino tuo metu, kai visi tikėjosi, kad neramumai Donbase dar labiau įsismarkaus.

Ir nors skambutį galbūt būtų buvę galima laikyti paskutiniu griežtu perspėjimu Kremliui, netrukus paaiškėjo, kad JAV prezidentas Rusijos lyderiui pasiūlė susitikti trečiojoje šalyje.

Ir nors, kita vertus, Ukrainos fronte ramybės dar mažai, V.Baumovui atrodo, kad tiek V.Putinas, tiek Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasistengė pasinaudoti proga ir užmegzti aktyvesnius kontaktus su J.Bideno administracija, iki šiol daugiausia dėmesio skyrusia koronaviruso pandemijai.

2008-ųjų karo šešėlis

Jo vertinimu, V.Zelenskis naudos išpešė pirmasis – balandžio pabaigoje su juo telefonu pasikalbėjo ir paramą Ukrainos suverenitetui pareiškė J.Bidenas. Tai Ukrainos prezidentui naudinga, nes pastaruoju metu jis buvo praradęs pagreitį tiek namuose, tiek užsienyje.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Volodymyras Zelenskis Donbase

Kita vertus, netrukus spurtavo V.Putinas, pasiuntęs tūkstančius karių prie Ukrainos sienų ir į aneksuotą Krymą. Rusijos vadovas taip užsitikrino J.Bideno kvietimą artimiausioje ateityje surengti aukščiausio rango dvišalį susitikimą.

Nors iš Kremliaus dar sklinda demonstratyvus dvejojimas, apžvalgininkai ir Maskvoje, ir Vakaruose neabejoja: viršūnių susitikimas tikrai įvyks, ir bus labai rimtas.

„Putino ir Bideno pokalbis – dar vienas svarbus skirtumas tarp eskalacijos dabar ir įvykių 2014 metais. Tada Rusijos operacija buvo tokia staigi ir slapta, kad nustebino net išmaniausias pasaulio žvalgybos tarnybas, o dabar pajėgų judėjimas aptarinėjamas jau daug savaičių“, – rašo A.Baumovas.

Jo teigimu, 2014-aisiais eskalaciją iš dalies nulėmė prorusiškų separatistų mobilizacija Ukrainos pietryčiuose, bet dabartinė įtampa panašesnė į manevrus prieš konvencinį konfliktą tarp dviejų šalių nacionalinių pajėgų.

A.Baumovas: 2014 metais Rusijos operacija buvo tokia staigi ir slapta, kad nustebino net išmaniausias pasaulio žvalgybos tarnybas, o dabar pajėgų judėjimas aptarinėjamas jau daug savaičių.

„Todėl dabartinė situacija labiau primena padėtį prieš Rusijos ir Sakartvelo penkių dienų karą 2008 metais. Tada kovos prasidėjo nuo įšaldyto konflikto, įstrigusių derybų ir vilčių imti judėti į priekį jėga“, – pastebi analitikas.

Panašumų yra ir daugiau: tad Rusijos pajėgos irgi buvo perkeliamos atvirai, net demonstratyviai, Šiaurės Kaukaze, netoli Pietų Osetijos. Karo įžanga tapo intensyvūs susirėmimai Pietų Osetijoje, kurie nutraukė kelerius dalinės ramybės metus.

„Tie, kurie 2008-ųjų rugpjūčio įvykius laiko suplanuotais Rusijos veiksmais, kalba arba apie gudrią Rusijos provokaciją, kuriai pasidavė Michailas Saakašvilis, arba bandymą nubausti Tbilisį už pasirinktą provakarietišką orientaciją.

Michailas Saakašvilis 2008 metais

Tiesos yra abiejuose paaiškinimuose. Rusija turėjo priežasčių bausti Sakartvelą, o Saakašvilis turėjo priežasčių apšaudyti Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį – artėja terminas jo rinkiminiam pažadui atkurti Sakartvelo teritorinį vientisumą.

Iš Vašingtono skriejo neaiškios žinutės, kurias galbūt buvo galima laikyti pritarimu tam, kas įvyko. Tačiau Rusija atsakė agresija, nes Saakašvilis nuolat bandė užsitikrinti Vakarų paramą savo antirusiškai pozicijai“, – mano A.Baumovas.

J.Bidenas – seno sukirpimo politikas

Paveikslas Donbase šiuo metu panašus. Derybos Normandijos ketverto pavidalu užstrigusios, o ties kontaktine linija daugėja susirėmimų, be to, ten bent iki ketvirtadienio, kai Rusija paskelbė baigianti pratybas prie sienos su Ukraina ir Kryme, buvo telkiamos pajėgos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos karinė technika prie Voronežo

„Kijevui draugiškesnės JAV administracijos atvykimas galėjo ar gali pasirodyti kaip žalia šviesa okupuotų Donbaso regionų susigrąžinimui.

Be to, žaibiškos karinės operacijos idėja tarp Ukrainos nacionalistų populiaresnė nei bandymai įgyvendinti sudėtingus Minsko susitarimus. Kremlius galėjo paskaičiuoti tokią galimybę kaip papildomą rizikos faktorių“, – rašo A.Baumovas.

Anot jo, Maskva dabar turi priežasčių bausti V.Zelenskį – taip, kaip 2008-aisiais M.Saakašvilį. Esą V.Zelenskis į valdžią atėjo žadėdamas taiką, bet tai nepavyko, o populiarumas nusmuko, todėl pasipykdė antirusiškos retorikos lavina.

„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Volodymyras Zelenskis

„Per kelias savaites iš nuosaikaus centristo jis virto Rytų Europai tipišku politiku, bandančiu prekiauti antirusiška pozicija Vakaruose. Kitaip tariant, jis daro tai, ką darė Saakašvilis, o Maskva gali susigundyti ir jam parodyti, kad tokie veiksmai negali nekainuoti“, – tvirtina ekspertas.

Galiausiai tokiu ginklų žvanginimu, kurį buvo galima stebėti kelias pastarąsias savaites, norima įspėti ir J.Bideno administraciją – Kremlius esą visada vertins besąlygišką JAV paramą Rusijos opozicijai kaip kišimąsi į šalies vidaus reikalus.

A.Baumovas: per kelias savaites iš nuosaikaus centristo V.Zelenskis virto Rytų Europai tipišku politiku, bandančiu prekiauti antirusiška pozicija Vakaruose.

„Vis dėlto dabar nepanašu, kad abi pusės norėtų didelio karo. Kijevas žino, jog bus remiamas – kad ir kas pirmieji puls. Bet pranešimai, kuriais reiškiama parama Ukrainai, aiškiai leidžia suprasti, kad ukrainiečiai turės kovoti vieni – kaip ir pastarąjį kartą.

O Kremlius kol kas karių siuntė tik į tas Ukrainos vietas, kurioje galima remtis vietos žmonių parama. 2014-ųjų karas parodė, kad aiškios demarkacinės linijos Donbase nėra“, – svarsto A.Baumovas.

Pasak analitiko, J.Bideno skambutis V.Putinui irgi parodė, kad amerikiečiai nenori kaitinti padėties: „Bet nenori ir patogiai susitarti su Putinu už uždarų durų“.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas

„Kieta retorika ir preventyvi eskalacija buvo būtinos sąlygos norint pradėti bendrauti su Rusija kitaip nei Donaldas Trumpas. Bidenas nori būti matomas kaip lyderis, kuris nenusileidžia Putinui ir kuris su pastaruoju nesitars už JAV sąjungininkų nugarų.

Bidenas yra senamadiškas politikas, toks, kuris žino, kaip JAV kariauti kitų rankomis, kuris kovoja už disidentus ir žmogaus teises, bet reguliariai kalbasi ir su priešu.

Jis suvokia, jog dialogas su Maskva neišvengiamas – kad ir kas būtų teisus. Mat Rusija jau ne kartą parodė, kad žino, kaip apsiginti, kai yra puolama – pagrįstai ar nepagrįstai“, – pabrėžia A.Baumovas.