Jo nuomone, į gatves protestuotojus išvedė ne tiek absurdiška vadinamųjų „Putino rūmų“ prabanga, kiek neteisybės jausmas, apėmęs pamačius jau oro uoste sulaikomą opozicionierių.
Kas paveikė žmones?
– Rusijoje pastaruoju metu kilo nemažai masinių protestų. Paskutinieji surengti po opozicionieriaus A.Navalno sulaikymo. Kaip keitėsi protestų kultūra Rusijoje lyginant 2011 metų akcijas prieš rinkimų klastojimą ir 2019 metais vykusias akcijas žurnalistui Ivanui Golunovui palaikyti?
– Galima tiksliai pasakyti, kad A.Navalno palaikymo protestai – labai masiški, turint omeny tai, kad jie draudžiami.
Reikalas tas, kad pastaruosius 5 metus Kremlius nuosekliai priimdavo vis naujus bauginančius įstatymus tam, kad žmonės išvis niekada neišeitų į gatves mitinguoti be valdžios leidimo.
Reikia pastebėti, kad nepaisant šių draudimų, pastarosiomis dienomis vykstantys protestai tikrai pritraukia nemažai žmonių ir vyko daugelyje miestų.
– Kaip žmonių apsisprendimą išeiti į gatves nulėmė prieš pat protestus paviešintas A.Navalno filmas apie vadinamuosius V.Putino rūmus?
– Manau, kad žmones paveikė ne vien filmas, tačiau aplinkybių visuma.
Filmas, be abejo, paliko įspūdį ir palietė naujas, platesnes auditorijas.
Dabar daug kalbama apie tai, kad filme minimi duomenys buvo ir anksčiau žinomi – tas tiesa.
Medžiagos apie šiuos rūmus buvo publikuojamos visą pastarąjį dešimtmetį.
Tačiau įvyko štai kas – pirmą kartą šią informaciją pamatė labai plati „Youtube“ socialinio tinklo vartotojų auditorija ir į tai sureagavo.
Visų antra – žmones paveikė A.Navalno areštas.
Daugelis Rusijoje suprato: A.Navalno bandymai grįžti jam nesibaigs geruoju.
Nepaisant to, vaizdas, kaip jį sulaiko tiesiog oro uoste, labai stipriai emociškai sukrėtė žmones.
Tačiau buvo tikimasi, kad, grįžus A.Navalnui, prieš jį bus pradėta ilga ir varginanti smulkių teisinių procedūrų virtinė – jis grįžtų namo, gautų šaukimą, kadangi pats nesislapsto, tai greičiausiai atvyktų liudyti.
Tuomet būtų pradėta jį iš liudytojo versti kaltinamuoju, kurpiant kokią bylą.
Kremliui paranku būtų pateikti A.Navalnui kaltinimus – piktnaudžiavimu finansais arba neteisėtų lėšų gavimu iš ten, kur Rusijoje jas gauti draudžiama.
Visuomenės akyse tokio pobūdžio kaltinimus sudėtinga paprastai paneigti.
Tačiau Kremlius priėmė labai grubų sprendimą – areštuoti A.Navalną pažeidžiant net tuos įstatymus, kurie dar tebegalioja Rusijoje
Kremlius priėmė labai grubų sprendimą – areštuoti A.Navalną pažeidžiant net tuos įstatymus, kurie dar tebegalioja Rusijoje
Trečias dalykas, kuris akivaizdžiai irgi paveikė, – pandemija. Ribojimai, draudimai, abejonės dėl ateities – kaip keisis atlyginimai, kaip smarkiai smogs ekonomikos recesija. Tai irgi prisidėjo prie faktų visumos.
– Anksčiau A.Navalno „Kovos su korupcija fondo“ (FBK) tyrimų objektais buvo aukščiausio valdžios ešalono asmenys, tačiau pats V.Putinas niekada neatsidurdavo taikiklyje. Ar galima manyti kad šiuo filmu A.Navalnas metė pirštinę V.Putinui?
– Taip, be abejo. Taip ir yra. Tačiau visų pirma A.Navalnas metė labai stiprų iššūkį V.Putinui, paviešindamas savo apnuodijimo tyrimą. Kremlius dėl to atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje.
Tarkime, kai buvo nužudytas Borisas Nemcovas, daug žmonių sakė, kad jie nėra visiškai tikri, kad prie to nagus prikišo aukščiausioji šalies valdžia.
Buvo spėliojama, kad galbūt kokia grupė silovikų patys tą sugalvojo, nes jautė asmeninę neapykantą B.Nemcovui.
Šiuo atveju apnuodijimo tyrimas leido tiesiai besti pirštu į užsakovą.
Karo chemikai, palaikomi visų įmanomų FSB struktūrų, turintys galimybę keliauti padirbtais dokumentais, turi regioninės FSB valdžios palaikymą – visa tai labai akivaizdžiai pademonstravo, kad tas negalėtų vykti be V.Putino ir FSB vadovybės žinios.
Tai buvo pirmasis A.Navalno iššūkis V.Putinui. Ir iš karto po jo sekė tyrimas apie dvarą Gelenžike.
Reikia pastebėti, kad savo tyrimuose A.Navalnas nuolat keisdavo „smūgio kryptį“ – iš pradžių jis viešino tyrimus apie korupciją valstybinėse korporacijose, korupcinius viešuosius pirkimus.
Vėliau sekė etapas, kai jis ėmė veikti prieš aukšto rango valstybės tarnautojus, pavyzdžiui, Igorį Šuvalovą ar Dmitrijų Medvedevą.
Ir štai trečiasis kovos etapas – jis atakuoja patį V.Putiną. Tai tikrai nebuvo netikėta.
„Nereikia speisti žiurkės į kampą“
– Michailas Chodorkovskis viename interviu yra sakęs, kad jei jį nužudytų, visi žinotų, kad įsakymas tą padaryti buvo duotas paties V.Putino. Ar toks įsakymas gali būti duotas A.Navalno atžvilgiu?
– Čia galime tikėtis absoliučiai visko. Būtų galima manyti, kad po to, kai A.Navalnas tik per plauką išgyveno, bandyti jį nužudyti antrą kartą būtų nenaudinga Kremliui.
Tačiau, deja, mes jau nebegalime kliautis, kad Kremliaus sprendimai turės kokią nors racionalią logiką.
Dabar jau visiškai aišku, kad pastaruoju metu įvyko keli epizodai, kurie savo iracionalumu yra visiškai fantasmagoriniai.
Net Iranas pripažino kaltę, kai netyčia numušė Ukrainos keleivinį lėktuvą.
V.Putinas to nepripažįsta iki šiol ir vengia net atlikti tyrimą, kurį galėtų pripažinti tarptautinė bendruomenė.
Dabar, štai, nutiko „Novičiok“ medžiagos panaudojimas – turėtų būti akivaizdu, kad Kremlius turėtų surengti nors formalų tyrimą, tačiau to nedaroma.
Visa tai, kas vyksta, yra taip iracionalu, kad negalime žinoti, ko galėtų griebtis Kremlius A.Navalno atžvilgiu. Kaip ir dėl kitų Kremliaus priešininkų.
V.Putinas yra sakęs, kad nereikia speisti žiurkės į kampą, turėdamas omenyje, kad kampe ji darosi neprognozuojamai agresyvi.
V.Putinas yra sakęs, kad nereikia speisti žiurkės į kampą, turėdamas omenyje, kad kampe ji darosi neprognozuojamai agresyvi.
Tačiau nuo 2014 metų Krymo aneksijos, pats V.Putinas su kiekvienais metais atsiduria vis labiau tame kampe. Tai labai akivaizdu – jo izoliacija stiprėja ir tą visi jaučia.
Reikia suprasti, kad kuomet situacija skaidri ir neįtempta, palaikomi santykiai su tarptautine bendruomene, jos lyderiais, tuomet priimami racionalesni sprendimai.
O būnant izoliuotam lengva žengti neteisingus ir iracionalius žingsnius. To, be abejo, labai bijomasi V.Putino atžvilgiu.
