– Koks poslinkis įvyko Jungtinių Valstijų politikoje Afganistano atžvilgiu?
– Labai ilgą laiką egzistavo skirtingos nuomonės dėl to, ar JAV kalbėsis su Talibano atstovais, ar ne. Šiuo metu nesutarimai šiuo klausimu daugiau ar mažiau išnyko. Akivaizdžiai įsitvirtino nusistatymas išjudinti ne tik slaptas derybas, bet ir visas kitas aplinkybes, būtinas deryboms įvykti.
Pavyzdžiui, Talibanas entuziastingai nusiteikęs savo biuro įkūrimo vienoje iš Persijos įlankos šalių ar, galbūt, Turkijoje, atžvilgiu. Jungtinės Valstijos šią idėją remia. Manoma, kad jai pritartų ir kitos tarptautinės bendruomenės narės. Tai žingsniai, būtini, norint, kad politinis procesas Afganistane pajudėtų.
Be to, galiausiai pripažinta, kad per didelis pasikliovimas karine strategija ilgalaikėje perspektyvoje nebus veiksmingas. Antra, ekonominė ir tarptautinė situacija tikrai nėra palanki ilgalaikei karinei strategijai. Šiuo metu labiausiai reikia politinės strategijos. JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton per pastarąsias kelias savaites tai akcentavo kelis kartus.
– Kaip galėtų atrodyti susitarimas su Talibanu?
Bendra tarptautinė ir ekonominė situacija yra labai, labai sunki. Pirmiausia, didžioji dalis Europos valstybių nori pasitraukti iš Afganistano kuo greičiau.– Esame labai, labai toli nuo susitarimo. Kyla daugybė klausimų. Pavyzdžiui, ar Talibanas Afganistano valdymą dalintųsi kartu su dabartine valdžia? Kaip tai atrodytų? Kaip šalies konstitucija tai suderintų? Yra daugybė niuansų, susijusių su konstitucija ir islamo teise.
Vieną iš svarbiausių žingsnių amerikiečiai jau žengė. Per pastaruosius maždaug dvejus metus B.Obamos administracija akcentavo išankstines derybų sąlygas: t.y. pažymėjo, kad Talibanas privalo išsižadėti „Al Qaedos“, pripažinti Afganistano konstituciją ir dabartinį šalies prezidentą Hamidą Karzai. Tačiau tai, kas vyksta dabar, yra pokalbiai be jokių išankstinių sąlygų. Šios sąlygos, arba raudonosios linijos, suvokiamos kaip kažkas, ką Talibanas priimtų derybų pabaigoje, o ne jų pradžioje. Tai labai teigiamas požiūris, nes turint omenyje abiejų pusių išankstines sąlygas, nemanau, kad derybos apskritai galėtų prasidėti.
Antai viena iš Talibano išankstinių sąlygų ilgą laiką buvo reikalavimas, kad amerikiečių karinės pajėgos pasitrauktų iš Afganistano. Tačiau panašu, kad šią išankstinę derybų sąlygą talibai linkę bent jau kol kas atidėti.
– Kodėl šis pokytis JAV politikoje vyksta dabar?
– Bendra tarptautinė ir ekonominė situacija yra labai, labai sunki. Pirmiausia, didžioji dalis Europos valstybių nori pasitraukti iš Afganistano kuo greičiau. Tarp šių šalių yra ir tokios valstybės, kaip Didžioji Britanija, Vokietija. Pasitraukti nori ir Kanada. Šios šalys nebepajėgios dalyvauti Afganistane ekonomiškai. Jos mažina gynybai skirtus biudžetus, yra įklimpusios recesijoje.
Antra, amerikiečiai taip pat karui Afganistane išleidžia daugybę pinigų: vien šiais metais planuojama Afganistane išleisti apie 108 mlr. JAV dolerių. Akivaizdu, kad tai niekaip nesuderinama su ekonominiais sunkumais, su kuriais JAV šiuo metu susiduria.
– Ar Pakistanas suinteresuotas stabilumu Afganistane?
– Pakistanas labai suinteresuotas stabilumu Afganistane. Karo pabaiga Afganistane galėtų turėti labai svarbių pasekmių sulaikant terorizmą Pakistane ir sulaikant Pakistano Talibaną. Taigai manau, kad pakistaniečiai yra labai suinteresuoti stabilumu.
Šiuo metu svarbiausias klausimas yra šis: kaip tam veikėjui, kas tai bebūtų – Jungtinės Valstijos, Jungtinės Tautos ar bet kas kitas, priversti kaimynines regiono valstybes susitarti tarpusavyje dėl nesikišimo į Afganistaną.
Šiuo atžvilgiu labai svarbi įtampa tarp Irano ir Saudo Arabijos. Per pastaruosius 30 metų Saudo Arabija ir Iranas konkuravo dėl įtakos Afganistane. Pavyzdžiui, Saudo Arabija rėmė Talibano režimą 90-aisiais. Iranas stipriai priešinosi šiam režimui. Atsižvelgiant į įtampą Persų įlankoje ir Saudo Arabijos Iranui mestus kaltinimus neva siekiant destabilizuoti Bahreiną ir Saudo Arabiją, abi valstybės ieško sąjungininkų.
Saudo Arabija neseniai siekė įtikinti Afganistano ir Pakistano valdžią sudaryti bendrą sąjungą prieš Iraną. Tačiau tai kažkas, ko nė viena iš valstybių negali sau leisti – nei Afganistanas, nei Pakistanas. Antra, bet kokiam taikos susitarimo pasiekimui Afganistane būtinas tiek Saudo Arabijos, tiek Irano nuolaidumas.
– Taigi būtinas svarbus diplomatinis poslinkis?
– Taip, būtinai. Kalbame apie didžiules diplomatines pastangas, kurias pradėjo buvęs specialusis JAV pasiuntinys Afganistane-Pakistane, Richardas Holbrooke'as. Tam reikalingas didžiulis Jungtinių Valstijų, NATO ir Europos valstybių postūmis.
Tam reikia viešosios diplomatijos. Kai kurie dalykai turi būti atlikti ir pasakyti viešai, kad žmonės visame pasaulyje matytų, kad pokyčiai vyksta. Be abejo, reikia ir labai daug asmeninės diplomatijos pastangų, kaip, antai, Irano-Saudo Arabijos ar Indijos ir Pakistano klausimų sprendimo.
Dalį šios viešosios diplomatijos pastangų galbūt išvysime liepą, kai prezidentas B.Obama pažymės dalies JAV karinių pajėgų pasitraukimo iš Afganistano metines.
