Anot jo, aiškiu rugpjūčio prezidento rinkimų Baltarusijoje laimėtoju turėjo tapti Maskva. Kodėl?
Baltarusijos visuomenė visą vasarą vis aktyvėjo, o A.Lukašenka taikė vis daugiau represijų. Tai iškart po balsavimo išvirto į brutalų susidorojimą su protestais ir Vakarai iškart pareiškė pasipiktinimą – kažin ar su A.Lukašenka bus kalbamasi.
Įvykiai lyg ir turėjo pastūmėti Minską į Kremliaus rankas ir Rusijai suteikti progą veikti taip, kaip tik ji nori.
„Iš pradžių atrodė, kad tai ir įvyko. Tačiau politinė krizė šalyje pasirodė rimtesnė, nei prognozuota – Lukašenkos legitimumas buvo pernelyg aršiai sutriuškintas“, – teigia A.Šraibmanas, manantis, kad pilietinės visuomenės aktyvumas iš esmės pakeitė situaciją.
Parama, kurios negalima atsisakyti
Sudeginęs visus tiltus į Vakarus bei nutraukęs ir taip apsimetėlišką tariamo balansavimo tarp Vakarų ir Rusijos spektaklį, A.Lukašenka kelias savaites ruošėsi, jo manymu, labai svarbiam susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje.
Prieš susitikimą Vakarai oficialiojoje retorikoje jau tapo pagrindiniais Baltarusijos priešais, opozicija – rusofobiška ir dirbančia JAV. A.Šraibmanas čia pat primena, kad rugpjūčio pradžioje opoziciją, A.Lukašenkos žodžiais, valdė šeimininkai Rusijoje.
„Lukašenka norėjo atvykti į Sočį kaip lyderis, suvaldęs sukilimą namuose. Šimtai žmonių savaitgalį vėl buvo sulaikyti, moterys buvo mušamos. Bet tai nesuveikė.
Regionuose protestų gal ir mažiau nei prieš mėnesį, tačiau Minske sekmadieniais reguliariai susirenka 100–150 tūkst. žmonių“, – pastebi A.Šraibmanas.
Abu prezidentai kalbėjosi daugiau nei keturias valandas, bet dėl vienintelio konkretaus dalyko – 1,5 mlrd. paskolos Baltarusijai – buvo susitarta dar prieš derybas. O kadangi Baltarusija rusams ir taip skolinga beveik tiek pat, kažin ar Minską iš viso pasieks kiek nors lėšų.
A.Lukašenka norėjo atvykti į Sočį kaip lyderis, suvaldęs sukilimą namuose. Šimtai žmonių savaitgalį vėl buvo sulaikyti, moterys buvo mušamos. Bet tai nesuveikė.
Susitikimą V.Putinas pradėjo pasakydamas, kad remia A.Lukašenkos planą dėl konstitucinės reformos, o, pasak, A.Šraibmano, „visi supranta, jog tai yra įžanga į valdžios perdavimą“.
Juk ir pats A.Lukašenka rusų žurnalistams pareiškė, kad patvirtinus Konstitucijos pataisas per porą metų galėtų įvykti pirmalaikiai prezidento rinkimai.
Kaip prieiti prie įtakos darymo?
„Tačiau vien dėl to, kad durys į Vakarus Lukašenkai jau užtrenktos, jis nebūtinai darys viską, ką daryti jam palieps Maskva“, – pažymi A.Šraibmanas.
„Be to, nėra daug prasmės reikalauti, kad Lukašenka iškart vykdytų tai, ko bus paprašytas. Taip Putinas tik prisikurtų daugiau problemų – jei Lukašenka sugebės sutvirtinti valdžią, jis greitai pamirš, kad kažką pasirašė.
Bet jei jo pozicijos dar labiau susilpnės, jis tikrai neužsibus valdžioje tiek, kad sugebėtų įgyvendinti ambicingus Sąjunginės valstybės integracijos planus“, – priduria analitikas.
Esą jei protestuotojai pagalvos, kad Lukašenka atiduoda Baltarusijos suverenitetą, demonstracijos, kuriose reikalaujama demokratijos, virs kova dėl nepriklausomybės – o tada Kremlius galės pamiršti apie stabilią prorusišką baltarusių daugumą. Subliukš ir pačios Rusijos įvaizdis.
Maskvai būtų idealiausia, jei A.Lukašenka pats sugebėtų stabilizuoti situaciją nepraliedamas kraujo, o tada sklandžiai atsitrauktų – procesą, aišku, derindamas su Kremliumi – prie horizontalaus modelio.
„Tuomet yra ir legitimumo tarptautinėje arenoje problema. Bet kokie susitarimai, kurie apribos Baltarusijos suverenumą, nebus priimti Vakaruose, o dėl to rusiškas Baltarusijos protektoratas gali tapti vienu dideliu Krymu, izoliuotu ekonominėmis sankcijomis“, – svarsto A.Šraibmanas.
Rusijai toks posūkis kainuotų gerokai daugiau nei visi tie metai režimo Minske subsidijavimo.
Todėl, pasak eksperto, Maskva už paramą iš A.Lukašenkos režimo galėtų reikalauti šio to naudingesnio – svarbių pramonės sektorių privatizavimo ar karinės bazės, nors pastarasis variantas ne toks realus.
Kaip rašo A.Šraibmanas, Maskvai būtų idealiausia, jei A.Lukašenka pats sugebėtų stabilizuoti situaciją nepraliedamas kraujo, o tada sklandžiai atsitrauktų – procesą, aišku, derindamas su Kremliumi – prie horizontalaus modelio.
„Tokiu būdu Maskva galėtų nesikliauti vien Lukašenka ar jo įpėdiniu. Rusija tuomet galėtų nuosekliai daryti įtaką politikai Baltarusijoje – per ištikimas partijas, atskirus pareigūnus, svarbių ekonomikos sektorių kontrolę. Ir nebūtų galingo prezidento, turinčio veto teisę“, – pažymi A.Šraibmanas.
Ar sugebės veikti atsargiai ir apgalvotai?
Bet, vėlgi, velnias slypi detalėse, nes niekas nežino, ką apie tokį planą galvoja A.Lukašenka. Ar jis nori greitai, bet garbingai pasitraukti? O gal visos šios kalbos apie naują Konstituciją ir pirmalaikius rinkimus yra tiesiog bandymas laimėti laiko ir suskaldyti opoziciją?
„Ar jo planai pasikeis, jei protestai išsikvėps? Ar jis pasiruošęs konsultuotis su Maskva dėl valdžios perdavimo, nors, akivaizdu, vis dar nepasitiki Kremliumi?“ – klausia A.Šraibmanas.
Jam atrodo, kad abi pusės daug ką išsiaiškins jau pažįstamoje erdvėje – ekonomikoje. Naujos Vakarų sankcijos smogs Baltarusijos ekonominiam potencialui, o ūkis be stambių ir reguliarių injekcijų iš užsienio augti negali.
„Kaip ir anksčiau, Baltarusijai per metus reikia papildomų 3–5 mlrd. dolerių. Bet kadangi pasaulinis kredito sektorius Lukašenkai uždarytas, vienintelė jo viltis – Rusija“, – pastebi analitikas.
Anot jo, A.Lukašenka, nors ir įspraustas į kampą, vis tiek bandys išmušti iš Rusijos naudos savo režimui.
Esą pažadų Kremliui jis nedalins, bet stengsis parodyti, kad slopina antirusišką sukilimą ir tolina galimybę NATO tankams pasirodyti prie Rusijos sienos – suprask, vien dėl to jam reikėtų atsilyginti.
Kremliaus veiksmai posovietinėje erdvėje labai retai pasižymi kruopščiomis vingrybėmis. Kurti konfliktus ir juos šaldyti – viena. Visai kas kita – prižiūrėti tvarkingą valdžios pasikeitimą kaimyninėje šalyje.
„Maskva dialogą vystys atsargiai. Jei Baltarusijos nomenklatūra ar visuomenė pajus, kad Rusija neberemia Lukašenkos, režimui gali greitai ateiti galas. Bet Kremlius nenori staigaus žlugimo – bent jau tol, kol neturi kitų patikimų partnerių Baltarusijoje“, – teigia A.Šraibmanas.
O A.Lukašenka dėl to puikiai supranta, kaip svarbu išlaikyti ryšių su Maskva monopolį – būtent todėl jis blokuoja bet kokias atskiras nomenklatūrininkų derybas su Rusija, žlugdo jam esą pavojų keliančias struktūras ir sodina į kalėjimą potencialius opozicijos lyderius.
„Jei Lukašenka kol kas atsilaikys, Maskva turės atsargiai rinktis, kada iš kišenės traukti meduolį, o kada – pyragą, ir taip priversti Baltarusijos lyderį atsidurti ten, kur Rusijai reikia. Reikės nuolatinio dėmesio ir situacijos supratimo.
Vis dėlto Kremliaus veiksmai posovietinėje erdvėje labai retai pasižymi kruopščiomis vingrybėmis. Kurti konfliktus ir juos šaldyti – viena. Visai kas kita – prižiūrėti tvarkingą valdžios pasikeitimą kaimyninėje šalyje“, – mano A.Šraibmanas.