Wyborcza.pl skelbia A.Michniko tekstą ne tik lenkų, bet ir ukrainiečių, anglų, rusų kalbomis.
„Tai yra karas, – rašo A.Michnikas. – Kiekvienas, kuris žino Lenkijos istoriją, turi prisiminti 1939 m. rugsėjį, kai hitlerinė kariuomenė užpuolė Lenkiją, siekdama „ginti persekiojamus vokiečius“. Po dviejų savaičių į pagalbą Hitleriui atėjo ir sovietų armija, kad „gintų persekiojamus ukrainiečius ir baltarusius“.
Šiandien Putino kariuomenė nori „ginti“ taikius Ukrainos piliečius nuo „ukrainiečių fašistų ir nacionalistų“, kurie Donbase vykdė „žmogžudišką politiką“.
Taip yra! Banditiškas V.Putino puolimas primena pavyzdžius, parodytus Hitlerio ir Stalino. V.Putinas taip pat plačiai ir be gėdos naudoja didžiausių XX a. totalitarinių banditų retoriką“, – rašo A.Michnikas.
Jo teigimu, tai to pasaulio, kuriame gyvenome nuo 1989 m., pabaiga. Ir to pasekmių kol kas net negalime įsivaizduoti. O gal tai dar vieno pasaulinio karo pradžia?
„Ukrainiečiai tikriausiai yra nelaimingiausia Europos tauta. Nepaisant užsispyrimo, heroizmo, daugiametės kovos, niekada anksčiau neįstengė sukurti ir apginti savo valstybės. Buvo rusifikacijos ir nutautinimo, diskriminacijos ir represijų aukomis, kalinti ir kankinti. Buvo Holodomoro ir Stalino teroro 1930-aisiais aukomis. Žuvo nuo hitlerinių okupantų, vėliau – stalinistinių budelių.
Bet su kiekviena karta kartojo, kad „dar Ukraina nepražuvo“.
Šiandien irgi kartoja tuos žodžius, nepaisydami niekinių, niekšiškų ir melagingų V.Putino deklaracijų. Tas KGB papulkininkis pasaulį supranta kaip savo asmeninį kalėjimą, kuriame kiekvienas yra jo nuosavybė, kiekvieną galima įkalinti arba nužudyti.
Nužudyta buvo Ana Politkovskaja, nes rašė apie nusikaltimus Čečėnijoje.
Nužudytas buvo Borisas Niemcovas, nes buvo populiarus demokratiškas politikas. Buvo įkalintas Michailas Chodorkovskis, nes išdrįso viešai kritikuoti korupciją V.Putino režime. Šiandien kalinamas Aleksejus Navalnas, nes kalba tos Rusijos, kuri nenori vaikščioti dėvėdama Putino liokajų uniformą, balsu“, – rašo A.Michnikas.
Pasaulis, anot lenkų intelektualo, turi tai žinoti, jeigu ketina išdrįsti neleisti, kad šiandien laimėtų sutikimo su šia nusikalstama politika nuodai. Tyla gali būti bailaus pritarimo ir pasidavimo šiai nusikalstamai jėgai ženklas:
„Kiekvienas turi prisiminti, kokias pasekmes turėjo demokratiško pasaulio sutikimas su totalitarinių režimų reikalavimais 1938 m. Miunchene arba 1945 m. Jaltoje. Tai buvo nuolaidžiavimo prievartai ženklai. Arthuras Neville Chamberlainas ir Edouard'as Daladier tikėjo, kad Miunchene kuria taiką kartų kartoms, o atvėrė kelią Hitlerio puolimui. Franklinas Rooseveltas tikėjo, kad įtikins Staliną racionaliais argumentais, o atidavė į jo rankas pusę Europos.
Neikime tuo keliu.
Šiandien reikia pasakyti aiškiai ir garsiai – visi esame ukrainiečiai. Varšuvoje ir Paryžiuje, Berlyne ir Prahoje, Londone ir Budapešte viena turi būti pasakyti garsiai: ukrainiečiai kovoja ne tik už save, bet taip pat ir „už mūsų ir jūsų laisvę“.
