Daugelis keleivių įkvėpė smalkių ir užduso savo vietose, net nespėję atsisegti saugos diržų. Taip pat nemažai žmonių patyrė smarkius sužalojimus avarinio nusileidimo metu lėktuvui stipriai trenkusis į nusileidimo taką. Specialistai ir toliau dirba su žuvusiųjų kūnais, tačiau kol kas žmonių tapatybės neskelbiamos.
Tyrėjai taip pat nepatvirtino anksčiau pasirodžiusios informacijos, kad galinės lėktuvo dalies evakuacijai trukdė savo bagažą pasiimti norėję keleiviai. Kaip gazeta.ru sakė su tyrimu susipažinęs šaltinis, ši informacija buvo patikrinta atskirai.
Anot šaltinio, atlikti testai parodė, kad didžioji dalis lėktuvo gale skridusių keleivių išvis neturėjo jokių galimybių išsigelbėti.
„Šią informaciją mums patvirtina daugelio lėktuvo gale sėdėjusių keleivių palaikų padėtis. Jie net nespėjo atsisegti saugos diržų ir pakilti iš savo sėdėjimo vietų, tad žuvo gaisre arba užduso apsinuodiję smalkėmis“, – sakė šaltinis.
Negana to, kaip rodo pirminė informacija, nemažai keleivių prarado sąmonę lėktuvui atsitrenkus į nusileidimo taką, ir patyrę sužalojimus, jau nebepabudo.
Kaip gazeta.ru sakė šaltinis, tie galinėse eilėse sėdėję keleiviai, kurie sugebėjo pabėgti iš lėktuvo, veikiausiai dar prieš jam sustojant nubėgo į lėktuvo priekį.
Anot vieno iš lėktuvo keleivių, 35-erių Olego Molchanovo, skridusio kartu su žmona, evakuacija buvo vykdoma pagal visas taisykles.
„Aš negaliu spręsti, nesu ekspertas, tačiau mano nuomone keleivių evakuacija buvo vykdoma tinkamai, viskas buvo daroma taip greitai, kaip buvo įmanoma. O kas dėl bagažo, jis evakuacijos proceso tikrai nestabdė“, – pasakojo katastrofą išgyvenęs vyras.
„Aš nemanau, kad šitam degančiame pragare buvo nors vienas keleivis, kuris temptų savo bagažą“, – iškart po katastrofos feisbuke rašė kitas lėktuvo katastrofą išgyvenęs keleivis, Maksimas Sevčenko.
Keleiviai taip pat neigė informaciją, kad per evakuaciją lėktuvo praėjimuose buvo susidariusi spūstis. Tragediją išgyvenusio advokato Kirilo Babajevo teigimu, visi keleiviai veikė kartu.
„Žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, kad daugelis keleivių, stengdamiesi gelbėti savo lagaminus, užblokavo visus praėjimus, o aš, priešingai, mačiau, kaip keleiviai padeda vieni kitiems. Viena moteris, pavyzdžiui, nukrito, tad žmonės ją pakėlė ir išnešė iš lėktuvo“, – pasakojo advokatas.
Kaip jau buvo skelbta gegužės 5-osios vakare, skrydžiui iš Maskvos į Murmanską pakilęs SSJ-100, kuriame buvo 78 keleiviai, netrukus po 10 minučių pasiuntė nelaimės signalą ir leidosi į Šeremetjevo oro uostą avariniu būdu. Jo pilotams nepavyko orlaivio nutupdyti pirmu bandymu, o per pakartotiną bandymą lėktuvas trenkėsi į nusileidimo taką – iš pradžių ratais, po to – priekine dalimi ir užsidegė. Gaisras buvo užgesintas gana greitai, tačiau lėktuvo galinės dalies nuo pat sparnų neliko.
Įgulos nariai po nelaimės aiškino, kad lėktuvas vos pakilęs pateko į audros debesį, o tada į orlaivį trenkė žaibas ir nutrūko radijo ryšys. Tai reiškia, kad avariniu būdu tūpti pilotams teko lainerį valdant tiesiogiai, o ne per kompiuterį.
Svarbu ir tai, kad lėktuvą nuspręsta tupdyti beveik su pilnutėliais degalų bakais. Tai reiškia, kad orlaivio svoris buvo kone maksimalus, o dėl to kilo papildomų sunkumų leidžiantis avariniu būdu.
Lėktuvas nusileidimo taką pasiekė saugiai, bet tuomet pilotai, regis, ir vėl suklydo, nes nusileidimo greitis buvo per didelis. Dėl šios priežasties lainerio ratai per grubiai trenkėsi į žemę.
O kadangi pilotai visą laiką bandė kreipti orlaivio nosį žemyn, į žemę, stabilizuoti lėktuvo taip ir nepavyko. Per greitai lėktuvas lėkė ir jau nutupdytas – taku.
Po antrojo orlaivio „šuolio“ po kontakto su žeme trūko lėktuvo degalų bakai ir degalai užtiško ant karštų variklių bei juos žaibiškai uždegė. Kai lėktuvas galiausiai sustojo, pilotai variklių neišjungė, o orlaivio uodega jau buvo užsiliepsnojusi.
