E.Macronas ir A.Merkel, kurių santykius temdė nesutarimai keliais svarbiais klausimais, atidėjo į šalį nuomonių skirtumus ir pirmadienį drauge pasiūlė įsteigti 500 mlrd. eurų fondą koronaviruso pandemijos paralyžiuotai ekonomikai gaivinti.
Šis planas yra svarbus žingsnis abiem šalims, rodantis, kad Vokietija sutiko su prancūzų požiūriu, jog reikia didesnio lankstumo siekiant užtikrinti, kad visa Europa, o ne tik turtingosios Senojo žemyno valstybės, atsigautų po krizės.
Pagal planą, lėšos šiam fondui bus pritraukiamos skolinantis rinkoje visos Europos Sąjungos vardu, o pinigų nereikės grąžinti.
„Meilė pagaliau grįžo, – rašo Vokietijos laikraštis „Die Zeit“. – Prancūzų ir vokiečių variklis vėl veikia.“
Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ priduria: „Nauja prancūzų ir vokiečių pradžia Europai.“
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas televizijai LCI sakė: „Tai tikras elektros šokas, rodantis, kad Europa šiuo krizės laikotarpiu žino, kaip save pranokti.“
„Tai daugiau nei išskirtinis atvejis, tai neturi precedento. Paryžius ir Berlynas sutarė dėl klausimo, kuris dar prieš kelias savaites vokiečiams buvo nediskutuotinas“, – sakė Europos užsienio santykių tarybos Paryžiaus biuro vadovė Tara Varma.
Tikra partnerystė
Visgi Paryžiaus ir Berlyno sėkmės randant kompromisą gali nepakakti, nes planui turi pritarti visos 27 Bendrijos narės.
Opių klausimų kelia Nyderlandų pozicija, nes ši šalis itin rimtai žiūri į fiskalinę drausmę. Tuo tarpu Austrija leido suprasti, kad jos netenkina, jog ši iniciatyva paremta dotacijomis, o ne paskolomis, kurias reikėtų grąžinti.
T.Varma sakė, kad Prancūzijai ir Vokietijai reikėjo rasti kompromisą, kuris tiktų visai ES.
„Negalime atsidurti situacijoje, kai būtų sakoma: „Yra Prancūzijos ir Vokietijos tandemas, o kitos šalys paliktos jų užnugaryje“, – kalbėjo ji.
E.Macrono aplinkos žmogus, pageidavęs likti neįvardytas, sakė, kad Prancūzijos ir Vokietijos partnerystė pasireiškia geriausiai, kai dirbama nuoširdžiai, o ne dėl savirodos.
„Turime atsižvelgti į mūsų nuomonių skirtumus“, – sakė šaltinis.
Santykiai tarp Prancūzijos, kuri pradiniame Antrojo pasaulinio karo etape buvo sutriuškinta Adolfo Hitlerio, ir pokarinės Vokietijos apibrėžė šiuolaikinės Europos istoriją.
Vokietijos kancleriai ir Prancūzijos vadovai ne vieną dešimtmetį dirbo tandemu. Tarp tokio bendradarbiavimo pavyzdžių galėtų būti istoriškai simboliški pokario lyderių Charles'o de Gaulle'o ir Konrado Adenauerio santykiai, taip pat jų įpėdinių Georges Pompidou ir Willy Brandto ryšiai.
Vieningu tandemu žlungant komunizmui dirbo ir Francois Mitterrand'as bei Helmutas Kohlis, o A.Merkel ir Nicolas Sarkozy dėl savo labai glaudžių ryšių žiniasklaidos buvo vadinami tiesiog „Merkozy“.
Tačiau E.Macrono ir A.Merkel santykiai ne visada buvo sklandūs.
E.Macronas nė nebandė slėpti, kad ji erzina Vokietijos pasipriešinimas didesniam biudžeto lankstumui, o Berlynas buvo nepatenkintas Prancūzijos lyderio parodomuoju dominavimu Europos politinėje scenoje.
„Nepabaigtas reikalas“
Netgi dabar analitikai įspėja, jog dar per anksti laikyti šį planą istorine pergale.
Prancūzijos Europos reikalų ministrė Amelie de Montchalin antradienį užsiminė, kad priešaky dar gali iškilti sunkumų. Anot jos, aštuonios ES šalys jau išreiškė palaikymą planui, tačiau likusias galbūt reikės įtikinti jam pritarti.
„Tikimės, kad taupiausios šalys įveiks egoizmą, kuriam nėra vietos tokiu metu, kai susiklosčiusi ekstremali situacija rodo, kad niekas iš mūsų negali judėti pirmyn vienas“, – sakė ji.
Ekonomistas Remi Bourge iš Prancūzijos tarptautinių ir strateginių santykių instituto (IRIS) sakė, kad nauja darna tarp Paryžiaus ir Berlyno nėra „nereikšminga“, bet išlieka trapi.
„Nėra daugelio svarbių detalių ir Vokietijos vyriausybė visuomet gali pasitelkti Šiaurės Europos valstybių pasipriešinimą“, – sakė jis.
„Le Monde“ savo vedamajame įspėjo: „Tai dar nepabaigtas reikalas... Prancūzų ir vokiečių „lokomotyvui“ reikės daugiau energijos šiaurinių Europos valstybių neigiamam nusiteikimui įveikti.“
