BBC žurnalistas Andrew Hardingas svarsto, kokios yra pagrindinės priežastys, atvedusios kai kurias Afrikos valstybes į situaciją, kurioje jos yra šiandien.
1. JAV. Šiai valstybei Somalis, kurio gyventojai nuo sausrų sukelto bado kenčia bemaž labiausiai, įdomus tik tiek, kiek jis susijęs su „kova su terorizmu“, piratavimu ir nafta. Bent jau daugeliui taip atrodo. Vašingtonas itin jautriai reaguoja į bet kokią tikimybę, kad nors vienas centas pateks į islamistų kovotojų „al-Shabab“ rankas, kontroliuojančių didelę dalį Somalio teritorijos ir siejamų su „al-Qaeda“.
Tokio požiūrio rezultatas: nevienareikšmiška pozicija į pagalbą Somalyje, užkirtusi kelią ne vienai gyvybiškai svarbiai humanitarinei programai šalyje. „Amerikiečiai nori būti pusiau nėšti“, – taip Amerikos poziciją Somalio atžvilgiu žurnalistui apibūdino vienas aukštas Europos pareigūnas.
2. Jungtinių Tautų (JT) Pasaulio maisto programa (PMP). Tai organizacija, savo rankose turinti bemaž didžiausią galimybę užkirsti kelią badui. Tačiau kadangi ji labai priklauso nuo JAV finansavimo, jai dažnai nepavyksta gauti reikiamų garantijų, kad patektų į „al-Shabab“ kontroliuojamas teritorijas. Negana to, viskas dar sudėtingiau. Ne vienas PMP darbuotojas Somalyje buvo nužudytas.
3. Oficialioji Somalio valdžia. Ši, Vakarų remiama administracija yra itin silpna ir neturi būtinos kontrolės šalies teritorijoje. Vienintelis dalykas, ką ji dabar gali padaryti – netrukdyti tiems, kurie padeda kovoti su badu.
4. „Al-Shabab“. Šios organizacijos nariai žudė humanitarinės pagalbos darbuotojus ir neleido tarptautinei bendruomenei įsikišti ir suteikti pagalbą. Ką dar galima apie tai pasakyti?
5. Žodis „badas“. O tiksliau – efektas, kurį sukelia šis žodis ir tai, kad žmonės kažkodėl yra linkę reaguoti tik tada, kai išgirsta šį žodį ir rasti reikiamų pinigų, kai jau būna per vėlu.
6. Žiniasklaida. Žurnalistai šioje situacijoje yra beprotiškai svarbūs. JT gali paruošti daugybę ataskaitų, dokumentų ir pan., tačiau politikai, priimantys didelius sprendimus, reaguoja į tam tikrus dalykus tik tuomet, kai apie juos išgirsta per televizorių ar pamato pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Galbūt šioje situacijoje žurnalistai laukė pernelyg ilgai, kol pradėjo apie tai garsiai kalbėti?
7. Kenija. Šios valstybės valdžia, deja, akivaizdžiai per mažai investavo į švietimą, pagrindinę infrastruktūrą ir pačias pažeidžiamiausias savo bendruomenes. Tačiau kai pastarosioms yra tinkamai padedama, jos gali ir tinkamai pasiruošti ir įveikti pačias didžiausias sausras.
8. Visi kiti. „Neatsukime nugaros“, – taip ragino arkivyskupas Desmondas Tutu. Ir vis dėlto didžioji dalis Afrikos valstybių padarė būtent tai. Nustebtumėte sužinoję, kiek kartų badas Juodajame žemyne atsidūrė jame spausdinamų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.
Tačiau lygiai taip pat elgiasi ir Artimieji Rytai, Kinija bei daugybė kitų valstybių.
9. Klimato pokyčiai. Jei tikite mokslu, tuomet turite tikėti ir tuo, kad Afrikos žemyną sekinančios per pastaruosius 60 metų didžiausios sausros dar ne sykį pasikartos ateityje ir kad tai įvyks greitai. Ir kad atsakomybe dėl šio reiškinio dalijamės mes visi.
10. Gimstamumas. Tai kritinis dalykas. Teigiama, kad per pastarąjį dešimtmetį gyventojų šiaurinėje Kenijos dalyje padvigubėjo. „Dvibugai daugiau gyventojų, tačiau tiek pat gyvulių. Tai netvaru“, – sakė JT žemės ūkio ekspertas.
Klajoklių sugebėjimas prisitaikyti – neįtikėtinas. Jie turi mokėti tai daryti, jei nori išgyventi. Tačiau spaudimas, kurį jie dabar patiria – triuškinantis. Sparti urbanizacija šiuo metu atrodo neišvengiamai būtina.
