Šioje knygoje išaiškinami 1999 m. vykę gyvenamųjų namų sprogdinimai Buinakske, Maskvoje, Volgodonske, kuriuos vykdė FST pareigūnai, o Kremlius kaltę suvertė „čečėnų teroristams‘‘ bei pradėjo antrąjį Čečėnijos karą.
Gavęs politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje, A.Litvinenka nuolatos viešai kalbėjo apie Kremliaus nusikalstamą politiką, oligarchines struktūras, neteisėtą karą Čečėnijoje bei V.Putino ir FST prievartos metodus.
V.Putiną antrą kartą išrinkus prezidentu apie 70 proc. aukščiausių valstybės tarnautojų buvo FST pareigūnai.
Beveik visos televizijos kontroliuojamos Kremliaus, Dūmoje opozijos nėra ir ką tik subyrėjo Liberaliosios Rusijos partija, kuri dar neseniai atrodė kaip tikras, demokratines reformas galinti įgyvendinti politinė jėga.
Tačiau Rusijoje nuskambėjo 2004-ųjų pabaigoje ir 2005-ųjų pradžioje įvykusi Oranžinė revoliucija Ukrainoje, kur taikiai nuversta prokremliška valdžia. Vos prasidėjus oranžiniams judėjimams, Borisas Berezovskis, tuo metu politinį prieglobstį Londone gavęs Rusijos oligarchas, oponuojantis V.Putinui, oranžinei stovyklai perveda 40 milijonų dolerių, tikėdamasis, jog korumpuotos valdžios nuvertimo patirtis Kijeve inspiruos panašius judėjimus Rusijoje.
Po sėkmingos Oranžinės revoliucijos, demokratinės Rusijos jėgos įsteigė savo biurą Kijeve ir ruošėsi panaudoti jį kaip prietiltį taikiai revoliucijai Maskvoje. Prie biuro veiklos aktyviai prisideda A.Litvinenka.
Aleksas Goldfarbas, rusas, 80-aisiais pabėgęs iš SSRS ir pasikeitęs pavardę, artimas A.Litvinenkos bičiulis 2006-ųjų lapkričio 11 d. sulaukia skambučio iš „Echo Moskvy“: „Ar galite patvirtinti, jog Aleksandras Litvinenka buvo apnuodytas?“'
A.Litvinenka lapkričio 1 d. 17 val. susitiko su dviem Rusijos pilietybę turinčiais asmenimis viešbučio restorane išgerti arbatos. Tos pačios dienos vakarą A.Litvinenka pasijuto prastai po susitikimo su vienu italu Londono sušių bare.
A.Goldfarbas kaip tik Paryžiuje laukia lėktuvo į Londoną, kur dar 2000 m. politinį prieglobstį gavo A.Litvinenkos šeima. A.Goldfarbas skambina A.Litvinenkai. Jo balsas energingas ir blogo nežadantis, kaip rašo A.Goldfarbas:
– Tris dienas vėmiau, kol jie mane nuvežė į ligoninę. Gydytojai mano, jog apsinuodijau sušiais, bet žinau, kad ne.
A.Litvinenkos žmona Marina sako, jog gydytojai rado bakteriją Sašos (Aleksandro) organizme, kurios „pavadinimo net neįmanoma ištarti. Jie skyrė jam antibiotikų.“'
Savaitę A.Litvinenkos organizmas silpsta, mažėja baltųjų kraujo kūnelių skaičius, tai nutinka, kai kaulų čiulpai sustoja gaminti ląsteles, reikalingas kovoti su infekcija. Gydytojams jau seniai aišku – joks apsinuodijimas maistu negali sukelti tokių simptomų.
–Tokį šalutinį poveikį gali sukelti tik buvimas prie radioaktyvaus šaltinio arba aktyvios chemoterapijos taikymas. Sašos ŽIV testas neigiamas. Tiesą sakant, esame suglumę, – pranešė gydytojas.
Saša buvo sulysęs ir papilkėjęs. Nevalgė jau dvi savaites, o gyvybę palaikė kraujo perpylimai. Po palatą jis vaikščiojo nusiteikęs kovingai.
– Kai prasidėjo, galvojau mirsiu, – pasakojo jis. – Tačiau akimirksniu išgėriau kokius tris litrus vandens ir sukėliau vėmimą, kad išvalyčiau skrandį. Tie mulkiai manęs nesiklausė. Kai pasakiau, jog man nuodus pakišo KGB, jie norėjo iškviesti man psichiatrą. Turi pasirūpinti, kad tai atsidurtų britų spaudoje, – A.Goldfarbui sako Saša.
Nė vienas britų žurnalistas nesiima nieko skelbti, kol nėra ligoninės arba policijos patvirtinimo.
– Papasakok apie italą, – prašo A.Goldfarbas.
– Italas čia niekuo dėtas. Įvardijau jį tyčia kaip masalą. Tikrasis žmogus – Andrejus Lugovojus, bet, prašau, laikyk tai paslaptyje. Stengiuosi jį atvilioti į Londoną.
Tą pačią dieną A.Lugovojus paskambina Sašai ir palinki greitai pasitaisyti.
– Pasakiau A.Lugovojui, kad įtariu italą, kad jis jaustųsi saugiai ir grįžtų manęs pribaigti, – Saša ironiškai šyptelėjo.
Sašai slenka plaukai, jis smarkiai kenčia nuo virškinimo sistemos sutrikimo, vos gali prakalbėti ar nuryti seiles. Gydytojai toliau neranda ligos priežasčių. A.Goldfarbas susisiekia su toksikologu prof. Johnu Henriu iš St. Mary ligoninės, kuris pagarsėjo 2004-aisiais, kai vos pamatęs tuomečio Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos veidą televizoriaus ekrane, nustatė negalavimo priežastį.
Telefonu prof. Henriui nusakomi simptomai.
– Plaukų slinkimas yra talio požymis, – sakė jis. – Tačiau kaulų čiulpų veiklos sutrikimas skamba keistokai.
Talio naudojimas Jungtinėje Karalystėje yra uždraustas, tačiau bet kurioje Rytų Europos šalyje galima nusipirkti talio kaip žiurkių nuodų. Jis veikia lėtai naikindamas nervinių ląstelių membranas. Išgyvenusieji dažniausiai turi ilgalaikių neurologinių problemų.
Penktadienį, lapkričio 17 d., vakare gaunamos toksikologinio tyrimo išvados, jog Saša apsinuodijo taliu.
Tuo pačiu metu į Barnet ligoninę atvyko ginkluotas policijos būrys kaip tik tada, kai Saša jau buvo paruoštas perkelti į Eustono ligoninę, aukščiausio lygio gydymo įstaigą Britanijoje. Policijos būrys išsivežė Litvinenkų sūnų Toliką iš jų namų Muswell Hille.
Vėliau policija išsiveža ir Mariną Litvinenką. Eustono ligoninėje pasirodo uniformuotas pareigūnas.
– Norime susitikti su ponia Litvinenka, – sako Goldfarbas.
– Ji negali šiuo metu su jumis susitikti.
– Ar ji uždaryta?
– Ne, neuždaryta. Bet ji negali su jumis susitikti.
– Na, jei ji neateis čia po penkių minučių, mes skambiname žiniasklaidai ir pranešame, kad jūs ją sulaikėte. – įsakmiai taria Goldfarbas.
Po dviejų minučių Goldfarbui skambina policijos viršininkas.
– Mūsų vyrukai truputį persistengė. Jie iš vietinės policijos ir nežino, kas čia vyksta. Jiems buvo liepta saugoti liudininkus.
Kitos dienos rytą A.Goldfarbas į Eustono ligoninę veža prof. J.Henrį. Jis pasakoja, jog talis „beskonis, bespalvis, bekvapis. Užtenka maždaug gramo nužudyti žmogui. Pirmas dešimt dienų jo poveikis pasireiškia kaip įprasto apsinuodijimo maistu. Plaukai pradeda slinkti tik po dviejų savaičių, per kurias žudikas turi marias laiko dingti. Tai idealus nuodytojų ginklas“, – pasakoja prof. J.Henris.
Prof. J.Henris jau Eustono ligoninėje.
– Žinau, kad padėsite man išsikapstyti, profesoriau, – tarė Saša.
– Tau visai neprastai sekasi, – atsakė J.Henris. – Noriu pažiūrėti, kiek turi jėgos. Suspausk mano ranką. Na, tu tikrai stiprus!
– Galėčiau daryti atsispaudimus, jei ne tie vamzdeliai, – patenkintas atsakė Saša.
Išėjęs iš palatos, J.Henris atrodo suglumęs.
– Labai keista. Mes gydome jį nuo talio, tačiau nuo talio turėjo nusilpti raumenys, o taip nėra.
Jau viso pasaulio žiniasklaida kalba apie A.Litvinenkos apnuodijimą Londone. Skotlandjardas paskiria apsaugininkus, vairuotoją Marinai ir saugo ligoninę.
Pirmadienį ryte prof. J.Henris apsilanko ligoninėje.
– Tai ne talis, – pareiškė jis. – Jo kaulų čiulpai visiškai nefunkcionuoja, o raumenys vis dar stiprūs – jei tai būtų talis, viskas būtų atvirkščiai. Tačiau dabar mums labiausiai rūpi poveikis. Saša nepaliaujamai silpsta.
– Bet jie rado talį Barnete, – primena A.Goldfarbas.
– Čia ir yra mįslė. Jis tikrai gavo mažą dozę talio ir kažko kito. Arba, minutėlę. Galbūt tai buvo radioaktyvus talis.
Mažas radioaktyvaus talio kiekis, tai yra izotopas, negali padaryti jokios cheminės žalos Sašos organizmui, pavyzdžiui sukelti raumenų silpnumo. Tačiau jis padarytų didelę radioaktyviąją žalą, pavyzdžiui, naikintų kaulų čiulpus ir priverstų slinkti plaukus. 1957-aisiais taip nutiko KGB dezertyrui Nikolajui Chochlovui, į kurio arbatą sovietų agentai įpylė radioaktyvaus talio.
– Bet jie juk patikrino Sašą dėl radioaktyvumo ir nieko nerado, ar ne? – klausia A.Goldfarbas.
– Taip, jie tikrino. Du kartus. Tačiau ligoninės gali aptikti tiktai gama spinduliavimą. Jei tai buvo alfa spinduliai, niekas nepastebėjo.
Gydytojai toliau bando aiškintis Sašos ligos paslaptis.
Saša klausia A.Golfarbo, ar pasaulis suprato, jog tai FST darbas. A.Goldfarbas nedrąsiai paprašo Sašos padaryti jo nuotrauką, tokio, kaip jis atrodo dabar. Nuotrauka padaroma ir jau kitą dieną atsiduria visų didžiųjų pasaulio laikraščių pirmuose puslapiuose.
– Kokia galimybė man išgyventi? – paklausė Saša.
– Jie duoda tau 50/50 galimybę, bet tu esi stiprus... – atsakė A.Goldfarbas.
– Žinau, žinau, – pertraukė jis. – Klausyk, noriu parašyti pranešimą tuo atveju, jei man nepavyktų. Įvardyk tą suskį. Ana [Politkovskaja] to nepadarė, bet aš padarysiu. Už mus abu. Išversk viską į taisyklingą anglų kalbą, o aš pasirašysiu. Tu viską turėsi, dėl viso pikto...
Saša, Marina ir A.Goldfarbas parengė paskutinį Sašos pranešimą.
Kitas dvidešimt keturias valandas Sašai buvo duodama daug raminamųjų, jis prarasdavo sąmonę. Dieną prieš mirtį jis atrodė kaip septyniasdešimties metų senukas: nuplikęs, išsekęs, belikę vieni kaulai ir oda. Saša nevalgė jau dvidešimt dvi dienas.
Trečiadienį, prieš Marinai išvykstant namo, Saša staiga prabudo ir įsmeigė į ją akis.
– Brangusis, aš važiuoju namo, – tarė Marina. – Rytą grįšiu.
– Marina, aš tave myliu.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai žmonai.
Tą naktį sustojo Aleksandro Litvinenkos širdis. Tuo metu prie jo budėjo tėvas.
2006 m. lapkričio 24 d., Londonas. Prie Eustono ligoninės susirinkusiems reporteriams perskaitomas Sašos pranešimas:
„Noriu padėkoti daugeliui žmonių. Savo gydytojui, slaugėms ir ligoninės personalui už jų pastangas. Britanijos policijai, kuri mano bylos imasi energingai ir profesionaliai ir prižiūri mane bei mano šeimą.
Noriu padėkoti Britanijos vyriausybei už tai, kad priglaudė mane. Man garbė būti Britanijos piliečiu. Noriu padėkoti Britanijos žmonėms už jų palaikymą ir paramą.
Dėkoju savo žmonai Marinai, kuri visada šalia manęs. Mano meilė jai ir sūnui neturi ribų.
Tačiau gulėdamas čia aiškiai girdžiu atplasnojantį mirties angelą. Gal ir pavyktų nuo jo pasprukti, bet turiu pripažinti, kad mano kojos negali nešti taip greitai, kaip norėčiau. Todėl manau, kad dabar tinkamas laikas pasakyti porą dalykų žmogui, kuris atsakingas už tai, kad čia atsidūriau.
Gal tau ir pavyks mane nutildyti, tačiau ta tyla brangiai kainuos. Tu įrodei esąs barbariškas ir negailestingas, kokį tave laiko priešiški kritikai. Tu įrodei, jog nejauti jokios pagarbos gyvybei, laisvei ir civilizuotoms vertybėms. Tu įrodei, jog nesi vertas savo posto, nevertas civilizuotų vyrų ir moterų pagarbos.
Galbūt tau pavyko nutildyti vieną žmogų. Tačiau protestuotojų staugimas iš viso pasaulio visą gyvenimą spengs tavo ausyse, pone Putinai.
Teatleidžia tau Dievas už tai, ką padarei ne tik man, bet ir visai Rusijai ir jos žmonėms.“
Didžioji dalis medžiagos paimta iš A.Goldfarbo ir M.Litvinenko knygos „Disidento mirtis“‘
Teodoras Žukas, Demokratinės politikos institutas
