Bendrovė COVEC užsienyje aptarnauja valstybinę Kinijos įmonę „Kinijos geležinkelių grupė“, trečią pagal dydį statybų bendrovę pasaulyje, kurios apyvarta pernai sudarė 32 mlrd. dolerių. Kinai – nėra kvaili, susitarę su lenkų firma „Decoma“ jie konkurse dalyvavo jau kaip kinų–lenkų koncernas. Toks susijungimas primena arklienos ir žąsienos pašteto gamybą. Turbūt girdėjote: jis daromas iš dviejų lygių dalių – viena žąsis ir vienas arklys.
Užtat šis koncernas pasiūlė tokią darbų kainą, kad iš kojų išvirto visi konkurentai. Skelbti konkurso antrą kartą nereikėjo. Kinai pažadėjo nutiesti 29 kilometrų kelio ruožą už 754 mln. zlotų (daugiau nei pusės milijardo litų), kai kiti konkurso dalyviai tą galėjo padaryti mažiausiai už milijardą zlotų, tai yra ketvirtadaliu brangiau. Panašiai ir su kitais ruožais – kinų pasiūlymas buvo ketvirtadaliu, trečdaliu arba net dvigubai pigesnis nei konkurentų. Ir kinai apskaičiavo, kad dar galės ir šiek tiek uždirbti.
Dabar apie šį kinų laimėjimą Lenkijoje skalambija visas pasaulis. Apie jį pranešė BBC, Tolimųjų Rytų ir Rusijos spaudos agentūros, nes tai pirmas didelis kinų statybos bendrovės kontraktas Europoje.
Mūsų žemyno statybininkai užvirė. Jie supranta, kad kinai negalės čia atvežti savo šalyje pastatytų namų ar nutiestų plentų, kaip atveža megztinius, batus ar ungurius. Jie privalės laikytis Europos Sąjungos ekologinių reikalavimų, darbo ir užmokesčio normų, bet vis tiek ramybė Europoje baigėsi. Dalyvavusios konkurse lenkų firmos nesupranta: ar čia kinų dempingas (pardavimas užsienyje mažiau nei už savikainą) ir Kinija iš savo kišenės pridės porą šimtų milijonų dolerių, ar kinai nesupranta, ką daro, nemato, kur įbrido. Gali būti visaip.
Kinai iškasė keliasdešimt tunelių, iš naujo pastatė Pekiną, Šanchajų ir dar kelis miestus, turinčius keliolika milijonų gyventojų.
„Kinijos geležinkelių grupė“ yra nutiesusi tūkstančius kilometrų autostradų. Bet į Lenkiją atėjusi jos dukrytė autostradų beveik netiesė. Iki šiol ji dirbo tik Afrikoje ir Azijoje, kur tiesė plentus arba plūkto grindinio kelius. Tačiau kinų firmos lenkiškojo poskyrio vadybininkas Tsen Yeh Fengas (lenkai jį vadina Čarliu) dėl to nesijaudina. Jis noriai pripažįsta, kad bendrovė dar neturi Lenkijoje statybininkų, įrengimų ar organizacijos, bet teigia, kad spės viską paruošti, nes projektavimo darbai ir visų statybos leidimų sutvarkymas užtruks beveik metus. Čarlis nesako, ko ir kiek atgabens iš Kinijos, paaiškės – užbaigus projektą. Kol kas žinoma tik, kad statybinės medžiagos bus perkamos vietoje ir dalį darbų atliks lenkų subrangovai. Tik dalis statybininkų bus kinai – jie projektuos ir prižiūrės kai kuriuos įrengimus.
Lenkai mano, kad dėl šios autostrados tiesimo jų šalies neužplūs kinų darbininkai, vadinamami kuliais, nes tai darbų neatpigintų. Kinų statybininkas Kinijoje per mėnesį gauna maždaug 1100 litų į rankas. Tam, kad jis važiuotų dirbti į Lenkiją, turėtų gauti bent dvigubai daugiau. O tiek mokama ir lenkų darbininkams.
Lenkai jau turi darbo su kinais ir jų vadybininkais patirties. Statant didžiulį viešbutį Krokuvoje dirba keliasdešimt kinų, kuriems lankai neturi jokių priekaištų dėl darbų kokybės. „Galima tik svajoti, – sako darbų vadovas R.Tomaszewskis, – kad visur būtų naudojamos tokios kokybės medžiagos, įrengimai ir pati moderniausia technologija. Darbas organizuotas taip, kad tik pasimokyti galima, o darbininkai tokie, apie kokius tik svajojama. Kinai nepatenkinti tik per trumpa – aštuonių valandų – darbo diena.“
Bet lenkai jau suprato, kad klaida žiūrėti į kinus tik kaip į pigios darbo jėgos šaltinį. Jų vadybininkai patyrę, o derybininkai apsukrūs – moka apginti savo interesus. Todėl analitikai, nagrinėdami šį kinų laimėjimą Lenkijoje, laikosi nuomonės, kad tai nėra dempingas tiesiogine to žodžio prasme. Kinai pasiūlė mažą kainą todėl, kad gautų galimybę gerai pasirodyti Europos Sąjungoje. Na, o jeigu pabrangs statybinės medžiagos, degalai ar suges brangūs mechanizmai, padės pagrindinė kompanija – Pekinas. „Gaila, kad konkursas pasibaigė ir kiti dalyviai iš jo pasitraukė. Jeigu jis dar tęstųsi, kinai, ko gero, būtų pasiūlę autostradą nutiesti veltui“, – ironizuoja lenkų spauda.
Ironija – sveikas dalykas, bet reikia turėti omenyje dar vieną aplinkybę. Siūlydami atlikti darbus perpus pigiau, kinai iš esmės grįžo prie 2005 metų kainų, buvusių per pasaulinį statybų bumą. Tad galima sakyti, kad kinai rinkos negriauna, kaip tvirtina pralaimėję konkurentai, o grąžina šį verslą į normalią vagą.
Panašiai buvo su namų statyba. Per bumą firmos ir rangovai šaukė, kad pigiau statyti nėra jokios galimybės, o atėjus krizei paaiškėjo, kad butus statyti ir parduoti galima daug pigiau. Jeigu kinai nebūtų dalyvavę konkurse, Lenkijos kelių direkcijai būtų tekę pakloti 500 mln. zlotų daugiau.
Tarp kitko, nereikia stebėtis, kad į Europą ateina kinų statybos koncernai. Kinai visada buvo nuostabūs statytojai, gal net geriausi pasaulyje. Juk kinų darbininkai iškasė ir pastatė Panamos kanalą, nutiesė pirmuosius Amerikos geležinkelius, sujungusius Atlanto pakrantę su Ramiuoju vandenynu. Ir taip buvo visada. Prisiminkime, kad ir Didžiąją kinų sieną, stambiausią žmogaus rankų kūrinį, vienintelį, matomą iš kosmoso. O kur dar geležinkelis į Tibetą, nutiestas 4–5 kilometrų aukštyje, per ledynus ir amžino įšalo žemę. Šis geležinkelis iškeltas ant estakadų, o kad nuo pravažiuojančių traukinių vibracijos estakadų kolonos neatšildytų įšalo, prie kiekvienos kolonos įrengti gruntą šaldantys šaldytuvai!
Kinai iškasė keliasdešimt tunelių, iš naujo pastatė Pekiną, Šanchajų ir dar kelis miestus, turinčius keliolika milijonų gyventojų.
Ateis laikas ir mums Lietuvoje pagalvoti, kaip norime gyventi? Ar užsitvėrę savo darželyje – sava lysvė morkų, bulvių, braškių, ar vėjų pagairėje, t. y. tvirtame ir jaukiame name gatvėje su geltonais ir juodais kaimynais, su kuriais draugiškai kalbėsimės ir jokio keistumo nematysime. Galvoti apie tai galima, tik rinktis nebus iš ko. Bus taip, kaip bus.
