Patogūs klausimai leidžia pasireikšti A.Lukašenkos propagandiniam politinės tikrovės vaizdavimui. Krizės Ukrainoje ar Eurazijos ekonominės sąjungos interpretavimas A. Beliackio paleidimo fone turėtų skambėti kaip pažadinantis skambutis Vakarams, nes norint kovoti su propaganda, skleidžiamą A.Lukašenkos, reikia išgirsti jos logiką.
A.Lukašenka komentavo Baltarusijos ekonomikos būklę, pažėrė kritikos Vakarams ir nepraleido progos priminti Jugoslavijos istorijos pamokų. Pasak jo, šiandien Serbijai būtina atrasti balansą tarp Rytų ir Vakarų taip, kad nenuviltų nė vienos pusės: „Serbija jau praktiškai gyvena ES, tačiau vis tiek gali palaikyti gerus santykius tiek su Rusija, tiek su Baltarusija.“
Pateikiame A.Lukašenkos interviu serbų „Politika“.
– Tokioms šalims kaip Serbija ir Baltarusija nėra lengva rasti vidurinį variantą, kuris niekam netrukdytų.
– Tokios šalys kaip Serbija, Baltarusija ar Ukraina geografiškai yra, kaip mėgstama sakyti, didžiųjų valstybių interesų lauke. Aš paprastai jiems sakau: vaikinai, nusiraminkite, pirmiausia yra mūsų pačių interesai. Svarbiausia, kad nebūtų sukuriamos papildomos ir nereikalingos problemos. Mums pavyko išlaikyti stabilumą, nes Baltarusijos tauta neleido susikirsti dviem karštagalviams. Tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, yra brolžudiškas karas.
– Kokios, jūsų nuomone, konflikto Ukrainoje priežastys ir kaip jį galimą išspręsti?
– Ekonominis nuosmukis ir milžiniška korupcija sudarė terpę visuomenėje įsitvirtinti nestabilumui. Žmonės toliau nebenorėjo kentėti tokios situacijos, kurioje veši nedarbas, kur nėra pakankamai maisto, kur korupcija tiesiog neįtikėtina, o politikai kelia painiavą.
Tai pasirašys susitarimą su ES, tai jau nebepasirašys, tai kreipsis pagalbos į Rusiją, tai jau nebesikreips. Visiška painiava. Tokią situaciją išnaudojo atitinkamos jėgos, kurioms pagrindą veikti suteikė labai stipri opozicija.
Aišku, prisidėjo ir užsienio veiksniai. Ir viskas įsiplieskė. Vietoj to, kad gaisras būtų gesinamas, jam leidžiama ir toliau plisti visoje šalyje. Todėl dabar ir turime situaciją, kai vakaruose nestabilu, bet tai toleruojama, o rytuose siautėja karas. Ir dar Ukraina neteko dalies teritorijos – Krymo. Štai iki kur viskas nuėjo.
– Baltarusija nepasidavė išorės spaudimui, tačiau Vakarai jus vis tiek labai dažnai aštriai kritikuoja. Vakarų spaudoje apie jus galima perskaityti visko. Ar tai jus žeidžia?
– Nežeidžia. Man tiesiog gaila, kad tokiais metodais kariaujama su Baltarusijos valstybe. Aš nepykstu. Be to, jau pripratau. Uždraudė Lukašenkai įvykti į ES. Ir jūsų buvęs prezidentas slėpėsi nuo manęs, kai atvykau vizito. Norėjo, kad kur nors susitiktume slaptai už kampo. O aš jam atsakiau: tai gal ne, ačiū!
Ir jūsų buvęs prezidentas slėpėsi nuo manęs, kai atvykau vizito. Norėjo, kad kur nors susitiktume slaptai už kampo. O aš jam atsakiau: tai gal ne, ačiū!
Svarbiausia man, kad jauna mama vėlų vakarą galėtų su vaiku išeiti pasivaikščioti ir nesibaimintų, jog piktadariai jai kažką blogo padarys. Kad šeimos gerai gyventų ir augintų vaikus. Tai man daug svarbiau už galimybę nuvykti į ES ir krizenti su kitais.
Jei nori ramiai gyventi, palik kaimynus ramybėje ir nekelk gaisro. Europa atgavo sąmonę ir pradeda tai suprasti. Net ir su manim pradėjo sveikintis ir bendrauti. Kartoju, jog vardan Baltarusijos tautos interesų esu pasirengęs kalbėtis su bet kuo.
– Kaip vystosi Baltarusijos ir NATO bendradarbiavimas?
– Esame „Partnerystė vardan taikos” NATO iniciatyvos nariai, visai kaip ir Serbija. Turime 1 500 km ilgio pasienio ruožą su NATO narėmis. Tai mūsų kaimynai. Taip, mums nelabai patinka, kas vyksta NATO kontroliuojamose teritorijose. Nei jiems labai patinka, ką veikiame mes.
Tačiau tai visai nereiškia, kad mes neturime kalbėtis. Ir mums, ir jiems grėsmę kelia tie patys dalykai, todėl reikia suvienyti jėgas kovoje prieš bendras grėsmes, tokias kaip nelegali imigracija, prekyba narkotikais, kuri skatina ekstremizmą, terorizmą ir kontrabandą branduolinėmis medžiagomis.
Ir mums, ir NATO grėsmę kelia tie patys dalykai, todėl reikia suvienyti jėgas kovoje
Neturime glaudaus bendradarbiavimo nei bendrose karinėse operacijose, nei karinio pasirengimo pratybose. Čia mūsų požiūriai išsiskiria.
Neketiname dalyvauti NATO avantiūrose, kurios prasidėjo Jugoslavijoje ir užsibaigė Irake, Arabų pasaulyje ar kitur. Mūsų tai nedomina. Yra ir kitų nesutarimų. Nepritariame NATO plėtrai į rytus ir agresyviam manevravimui prie pat mūsų pasienio, nes tai mus verčia adekvačiai sureaguoti.
– Ar XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje siūlėte Serbijai ilgojo nuotolio raketų sistemą S-300?
– Iš kur tai?
– Sužinojau.
– Taip, atvirai šnekant, mes su ponu Miloševičiumi apsvarstėme tokį pagalbos būdą. Ir ne tik ilgojo nuotolio raketų sistemą S-300, bet ir karinių lėktuvų, netgi buvome apsvarstę galimus jų maršrutus. Radome ir pilotų didvyrių Baltarusijoje, kurie buvo pasirengę nepastebėti nuskristi iki Serbijos. Tai buvo labai rizikinga užduotis, nes kariniams lėktuvai ar naikintuvams taikomi apribojimai.
Galiausiai mums nepavyko to padaryti, nes ponas Miloševičius netikėjo, jog NATO gali įvykdyti tokią agresiją. Vėliau jau buvo per vėlu, negalėjome transportuoti S-300 dėl prasidėjusios blokados.
Aš įspėjau. Buvo agresija ar ne, privalote daug ankščiau jai pasiruošti. Kai po to pačiame NATO bombardavimo įkarštyje atvykau pas jus, supratau, kad pasipriešinti jau nebeįmanoma. Tuomet Slobodanas Miloševičius man sakė: kad mums bent vienas jūsų S-300 – viskas būtų baigta. Aš jam atsakiau, jog apie tai reikėjo galvoti ankščiau, net prieš tai, kai mes jam tai pasiūlėme. O jis buvo tikras, kad NATO būtų atsitraukusi, jeigu tik būtų praradusi bent du ar tris lėktuvus. O galbūt ir ne.
– Manote, jog Kosovo precedentas, kada Serbija neteko dalies teritorijos, turėjo poveikį situacijai Ukrainoje?
– Tai vienaip ar kitaip buvo blogas precedentas. Matote, kai tik prieštaraujama Rusijai, ji atsako: kaip tai buvo įmanoma ten, bet ne čia? Su precedentais nežaidžiama. Manau, kad Kosovo istorija dar nesibaigia ir tik dabar prasidės epilogas. Tai serbų tautos lopšys. Reikia tik laiko. Ir manau, jog serbai niekada neketina atsisakyti Kosovo. Precedentas, kad ir kaip ten būtų, buvo blogas.
Netikiu, kad pasaulis gali stovėti ant vienos kojos, nes tuomet siūbuoja tai šen, tai ten. Negali pasaulis priklausyti tik nuo vienos galios valios
– Prieš kelias dienas Astanoje pasirašėte susitarimą dėl Eurazijos ekonominės sąjungos. Kokios šios sąjungos ambicijos?
– Kuriasi naujas galios centras. Galbūt tai naujas posūkis multipoliarinėje pasaulio sistemoje. Netikiu, kad pasaulis gali stovėti ant vienos kojos, nes tuomet siūbuoja tai šen, tai ten. Negali pasaulis priklausyti tik nuo vienos galios valios.
Šiandien yra aišku, jog iškyla Azijos šalys, Kinija, ES yra galinga organizacija, bet štai, kuriasi naujas centras, kuris galbūt taps pasaulio galios bastionu. Dar neatėjome iki politinės ar karinės sąjungos sukūrimo, tačiau dėl ekonomikos – mūsų piliečiai jau yra lygūs su kitais.
– Kaip vertinate Europos Parlamento deklaraciją dėl komunizmo ir nacizmo sulyginimo?
– Stebiu ir šiandien sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje minėjimą. Tai švenčiama su tokia pompastika lyg tai būtų buvęs lemiamas Antrojo pasaulinio karo įvykis. Tačiau, jeigu Raudonoji armija nebūtų palaužusi Rytų fronto, mes ir toliau gyventume su nacistine vėliava. Ir žmonės tai supranta. Sovietų Sąjunga kare neteko beveik 30 mln. gyventojų. Baltarusijoje žuvo kas trečias. Tai žino visi.
Jūs mums labai daug padėjote, kalbu apie Tito partizanus: lengva buvo išlaisvinti Jugoslaviją, kai jūs patys drąsiai gynėtės. Neketinu įžeidinėti ar užginčyti nei anglų, nei prancūzų pergalių, tačiau, žiūrint į minėjimą Normandijoje, susidarė įspūdis, jog prancūzai daugiausia kovojo, o vokiečiai perėjo Prancūziją per vieną dieną. Per vieną dieną!
Visi tik ir kalba apie Prancūzijos pasipriešinimo judėjimą. Tačiau stipriausias pasipriešinimas juk buvo Baltarusijoje, kur žuvo per pusę milijono partizanų. Tai yra nutylima. Bet nepavyks! Nuolat apie tai visiems pasakosime. Švenčiant 70-ąsias išlaisvinimo metines, atidarėme naują Tėvynės karo muziejų, kad jaunimas matytų, kas nutiko.
Ruošiame patalpas Trestenkos lageriui Minske įamžinti, kur, remiantis žydų šaltiniais, mirė apie pusė milijono žmonių. Tiksliai žinoma, jog sudeginta per 200 tūkst. žydų, tačiau kiek tiksliai – iki šiol nėra aišku. Į Trestenkos stovyklą buvo vežami žydai iš visos Europos ir mūsų žmonės, ypač iš Minsko srities, taip pat sovietų karo belaisviai. Tas lageris yra ketvirtas baisiausias lageris visoje Europoje. O jų buvo apie 240 vien Baltarusijos teritorijoje. Istorijos peržiūrėjimas yra netinkamas ir to neleisime. Mūsų pergalės niekam neduosime. Nes mūsų pergalė yra ir jūsų pergalė.
