– Papasakokite apie Valdą Adamkų. Kaip su juo susipažinote ar ketinote susipažinti? Kokia istorija slypi už to?
– Istorija apie V.Adamkų prasidėjo 2001 m. rugsėjį, kai buvau Vašingtone. Daug visko vyko tada, nes tuomet mums buvo labai svarbu užtikrinti, kad Baltijos šalys patektų į NATO. Taigi tuo metu daug dirbome su Kongresu, su administracija. Buvome surengę kampaniją, kurios tikslas buvo papasakoti žmonėms apie NATO, NATO plėtrą ir jos naudą.
Iš tikrųjų turėjome žmonių komandą, kuri keliavo po JAV ir kalbėjo apie tai. Maždaug metus trukusio darbo kulminacija buvo ta, kad surinkome parašus iš visos šalies, visų 50 valstijų, man atrodo, ir Puerto Riko, Vašingtono. Ir mes paėmėme šias dėžes (su parašais), tuo metu nebuvo tokių galimybių internete. Nebuvo internetinių peticijų. Taigi, nuvežėme šias parašų dėžes į Baltuosius rūmus ir pristatėme jas į Baltuosius rūmus. Prisimenu Daną Freedą, kuris buvo vienas iš NATO plėtros koordinatorių ir tuo metu dirbo Nacionalinėje saugumo taryboje, jis pažvelgė į tas krūvas popierių ant stalo priešais save ir pasakė: o, oho, tai yra gerai.
Tai tikrai gerai. Taigi, tai mus labai gerai nuteikė. Tą patį vakarą surengėme renginį JAV Senate, Kapitolijuje, ir Prezidentas V.Adamkus atvyko į tą renginį. Susirinko labai gera publika. Ten buvo senatorius Durbinas, esu tikras, ir Jonas Shimkus, kuris buvo lietuviškų šaknų turintis kongresmenas.
Išvakarėse surengėme gražų priėmimą. Oras buvo puikus, viskas klostėsi puikiai. O kitą dieną buvo rugsėjo 11-oji.
Išvakarėse surengėme gražų priėmimą. Oras buvo puikus, viskas klostėsi puikiai. O kitą dieną buvo rugsėjo 11-oji. Bendradarbiavome su Lietuvos ambasada, kad suplanuotume nuotolinį interviu su Prezidentu V.Adamkumi. Ir, žinoma, turėjome jį atšaukti. Jis buvo atšauktas. Bet per tą laiką išgirdome, ir, manau, kad Prezidentas Adamkus apie tai rašė ir knygoje, kad tuo metu jis buvo vienintelis JAV viešintis valstybės vadovas. Taigi jis buvo atvežtas į kažkokią požeminę saugią vietą, o paskui, kiek girdėjau, JAV transportu arba kažkokiu JAV lėktuvu išskraidintas į Islandiją. Paskui kažkas atvažiavo ir jį pasiėmė, o prezidentas grįžo į Lietuvą.
Buvo daug linksmų prisiminimų iš tos dienos, bet, žinoma, ir labai liūdnų dienų. Aš tuo metu irgi turėjau kolegą lietuvį, prisimenu, jis man paskambino ryte ir paklausė: Ar tu žiūri televizorių? O aš atsakiau, kad ne. Ir tada mes pamatėme, kas vyksta.
